Taip, taip, čia ta pati autorė, kuri parašė savo garsius detektyvus „Vongo ežeras“ ir „Likę gyvi“. Pastarųjų neskaičiau, nes laukiu tinkamo laiko. Su rusų detektyvais man sunkiau sekasi susidraugauti, nes pas juos vyrauja kiek kitoks siužetas, veikėjai, kitokios ir pačio kūrinio interpretacijos. Man daugiau ar mažiau imponuoja skandinavų detektyvai.
Ne paslaptis, kad naujausią autorės kūrinį nusižiūrėjau iš vienos knygų apžvalgininkės. Nors neskaičiau jos atsiliepimo apie ją, nes to niekad nedarau, kol pati neperskaitau. Kam gundytis, jei dar nežinai, kada skaitysi ir ar išvis skaitysi? Tiesiog patiko kai kurios jos knygoje rastos ir pasidalintos citatos, todėl nusprendžiau duoklę atiduoti Janos Vagner kūrybai bei artimiau susipažinti su jos kūriniu „Viešbutis“.
Keistas jausmas mane aplankė perskaičius knygos anotaciją vos tik parsinešus ją iš bibliotekos. Siužetas žadėjo lyg ir nuobodžią, lyg ir dramatišką devynių keturiasdešimtmečių kelionę į kalnus. Tai lyg draugų istorija, kuri ir gviešiasi būti papasakota skaitytojui. Kažkaip įsivaizdavau, kad šioje kompanijoje bus daug degtinės, daug keiksmažodžių, kas būdinga rusų tautai. Anaiptol, čia tikrai ne popsinė rusų istorija. Tai draugų istorija, kuri paremta skaudžiu įvykiu, kuris nutinka jiems būnant kalnų viešbutyje. Viskas čia pasirodo taip tamsu, keista, mistiška kaip Stephen King romanuose, nes čia viena moteris iš kompanijos randama nebegyva. Neužtenka to, visi šie žmonės yra palikti be ryšio su pasauliu.
Kitas šio kūrinio aspektas tas, kad yra keletas sąsajų su žymiuoju Agatha Christie kūriniu „Dešimt indėniukų“. Tikrai nenoriu atskleisti visų kūrinio aspektų, bet rekomenduoju perskaityti tiek pastarąją knygą, tiek šią. Tada puikiai suprasite, ką noriu pasakyti ir ką turėjau galvoje. Kalbant apie „Viešbutį“, tai man jau pradžia pataikė tiesiai į dešimtuką. Aš labai mėgstu detektyvus, kuriuose pačioje pradžioje auka pasakoja kaip ji buvo nužudyta. Galbūt tai absurdas, bet man tai labai įdomu, nes tada atkreipusi dėmesį į tam tikrus dalykus, puolu aiškintis, kas padarė nusikaltimą. Tačiau šį kartą aš to nedariau. Šįsyk mano darbas buvo labiau gilintis į kiekvieno veikėjo psichologinį portretą ir jį susieti su įvykusia žmogžudyste.
Jūs neįsivaizduojat, kiek žmogaus gyvenimas pradedant vaikyste, paauglyste, jaunyste ir branda gali papasakoti apie patį žmogų. Todėl ir šioje kompanijoje tampa nesvarbu, kas yra nusikaltėlis, bet tai, kiek kiekvienas iš jų gali pažvelgti tiesai į akis. Sakyčiau, tai pažvelgimas į save, pamatymas, kiek jie bijo patys savęs. Jei tikitės greito siužeto detektyvo, ši knyga tikrai ne jums. Čia veiksmas vyksta labai lėtai per savo paties analizavimą, ką ir daro kiekvienas iš šios kompanijos, kuri surinkta tokia marga, kad nebežinai, kuris su kuriuo, bet kai įsiskaitai, viskas paaiškėja. Ši knyga tarsi nuoga tiesa, koks kiekvienas esame iš mūsų ir kartais atsitikus nelaimei, kokius mes parodome savo tikruosius veidus.
Mėgstu aš tokius gilius psichologinius trilerius, kur svarbiausia tampa ne nusikaltėlis, o psichologiniai dalykai. Tai knyga, kurią norisi ištisai cituoti, braukyti mintis, nes tai ne kokios nuvalkiotos citatos, bet pasakymai to, kas dominuoja žmoguje, kokie poelgiai tai nulemia. Savotiška knyga, kuri nenorėjau, kad baigtųsi, nenorėjau, kad paliestų mane kaip žmogų ir moterį. Šių aprašytų žmonių draugystė lyg savotiškas pasakymas, kad niekas gyvenime netrunka amžinai.
Kam rekomenduočiau šią knygą? Skaitytojams, kurie nebijo pažvelgti į save per kitokią prizmę, kurie nori gvildenti veikėjų portretus, kurie nori lėto veiksmo su detektyvo prieskoniu, kurie nori mėgautis kiekvienu sakiniu kaip ragaujant aukščiausios rūšies vyną. Mano patarimas toks, kad tai ne atostogų knyga, tai ne atokvėpio knyga, veikiau tai knyga, kuri tinka tuo momentu, kai pats tampi sau priešu. Tai ne psichologijos vadovėlis, tai knyga, kuri žavi savo išraiškinga ir turtinga kalba. Belieka palinkėti pasimėgauti ja ir Jums. O pabaigai nepamirškite, kad „Draugystė nereikalauja aklumo, priešingai, jos esmė, jos prasmė tai, kad mes iš didžiulio įvairiausių žmonių skaičiaus išsirenkame keletą. Nedaug. Labai dažnai – atsitiktiniu būdu, be sistemos. Ir paskui pradedame mylėti ir žvelgti į juos atviromis akimis, be saviapgaulės, tiesiog mainais už tai, kad jie ir mus pažįsta, atleidžia mūsų silpnybes ir trūkumus“.
Jana Vagner „Viešbutis“. Vilnius: „Alma littera“, 2018, vert. Zita Marienė
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
Knygą galite rasti portale ibiblioteka.lt. Visomis portalo paslaugomis galima naudotis prisijungus prie portalo su LIBIS skaitytojo pažymėjimu. Video instrukciją, kaip naudotis portalu galite rasti čia.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti čia.
