V. ir A. Ruzgai su sūnumi Algirdu ir dukra Aliodija. 1930 m.
Vincas Ruzgas, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos įkūrėjas, gimė 1890 sausio 24 d., Užpalių valsčiuje, Plepesiškių kaime. 1908 metais, praėjus porai metų nuo mokyklos baigimo, išsikraustė gyventi ir mokytis pedagogikos į Petrogradą (dabartinis Sankt Peterburgas), apsistojo krikšto motinos namuose. 1916 metais įgijo teisę mokyti pradinėse mokyklose, pradėjo mokytojauti lietuvių mokyklose. 1918 m. pradėjo biologijos studijas Petrogrado A. Gerceno pedagoginiame suaugusiųjų švietimo institute. Baigęs studijas, 1921 metais, pokario rudenį, Vincas Ruzgas grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą, Kauną, ir ten, ilgai nedvejojęs, pradėjo dirbti bibliotekinį darbą, pasinėrė į šalies visuomenines, kultūrines veiklas.
Įstojęs į Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą, netrukus buvo pakviestas dirbti į privačią Šiaulių sąjungos pradžios mokyklą. Jau susipažinęs su šalies mokslu, besidomėdamas Lietuvos švietimo, mokyklų sąlygomis, Vincas Ruzgas dedukavo, jog esamų sąlygų ir mokymosi procesijų neužtenka, norint pasiekti aukštesnių rezultatų: visų pirma, reikia žiūrėti į jauniausiuosius – moksleivius, gerinti darbo aplinką, įvairinti mokymosi metodus.
Siekdamas kuo modernesnių sąlygų, Ruzgas inicijavo idėją, paremtą vaizdinių priemonių skatinimu mokyklose: 1922 metais buvo nutarta suorganizuoti vaizdinių mokymo priemonių darbų parodą, skirtą mokytojams ir moksleiviams. Paroda sulaukė nemažo visuomeninio dėmesio, joje apsilankė ir tuometinis Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, kuris, susidomėjęs Ruzgo iniciatyvomis, paskyrė jį būsimo Pedagoginio muziejaus direktoriumi. Ruošimas muziejaus atidarymui netruko ilgai, mat buvo dirbta intensyviai, pareigingai ir entuziastingai. Muziejuje dar buvo sugalvota įrengti mokytojų biblioteką ir Ruzgas, kartu su bendraminčiais mokytojais, paaukojo didžiąją dalį knygų iš savo asmeninių lentynų – tai tik įtvirtina idėją, jog švietimo ateitis laikmečio pedagogams, kartu ir V. Ruzgui, rūpėjo ir individualiai.
Nors muziejaus šventinis atidarymas įvyko, tačiau buvo aišku, kad norint toliau šį centrą plėsti, paversti kultūros židiniu, reikia persikelti į patogesnę, modernesnę aplinką, taigi 1925 metais, po ilgai užsitęsusių sprendimų, muziejus buvo perkeltas į erdvesnes patalpas Laisvės alėjoje. Muziejuje nebuvo apsiribota vien muziejine veikla, ir atsižvelgus į šalies dar jauną, nestabilią kultūrinę santvarką, nuspręsta muziejuje vykdyti viešas paskaitas, įvairius seminarus. Paskaitas daugiausiai apie kultūrą, kraštotyrą, pedagogiką skaitydavo tokie visuomeniniai veikėjai kaip Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas ar Vladas Lašas. Beje, tais pačiais, 1925 metais, Vincas Ruzgas įkūrė ir Vinco Kudirkos vardo skaityklą (ten direktoriavo iki pat 1940 metų) – tuo žymima Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos pradžia.
Vincas Ruzgas kone visa savo gyvenimą paskyrė literatūros idėjai: išleido 31 knygą, parašė apie 650 publikacijų, taigi, skaičiai implikuoja ne tik į platų autoriaus palikimą, tačiau ir tvirtą pasišventimą savo darbui. Taigi, apie ką daugiausiai rašė V. Ruzgas, kokios buvo jo pagrindinės literatūrinės orientacijos? Žinoma, būdamas biologijos metodologininkas, rašė nemažai techninių, mokslui atstovaujančių publikacijų, tačiau didžiausias dėmesys vis vien buvo sutelktas ties pedagogikos, jos istorijos, kultūros, kraštotyros, didaktikos ir kt. klausimais.
V. Ruzgas rėmėsi jį įkvėpusiomis čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio, prancūzų filosofo Žano Žako Ruso, šveicarų švietimo reformatoriaus Johano Heinricho Pestolacio idėjomis. Ypatingai buvo susirūpinęs mokymo metodikomis, vaikų ugdymo programomis. V. Ruzgas kritikavo senąją mokyklą, mat ji savo griežta ir mechanizuojančia metodologija neleisdavo pilnai atsiskleisti vaikų sugebėjimams, trukdė potencialų progresą, suspendavo savarankiškumą. Savarankiškumas ir savanoriškas pažinimo pobūdis moksleiviui turi būti prioritetas – vaikas turi pats tyrinėti pasaulį, išgyventi jį, o ne vien mokytis apie pasaulį iš sisteminių vadovėlių. Griežtai sisteminis pažinimas švietimui neatneš jokios naudos, tik progreso trajektoriją pasuks į atvirkščią pusę. Trumpai tariant, Ruzgas, ypač sekdamas J. H. Pestolacio pamatinėmis idėjomis, pasisakė už mokinių individualumą, savirefleksiją, praktišką žiūrą į mokslą, mat tik taip įmanoma tinkamai, kritiškai, savarankiškai žiūrėti į pasaulį: esmingiausia mokytojo užduotis yra išmokyti mokinius savarankiškai dirbti.
Kalbant apie kritines postulacijas, itin įdomu pastebėti, kad Ruzgas neužsiimdavo vien tik švietimo klausimais, bet ir politiniais-socialiniais. Pavyzdžiui, kartais prisidengdamas Alaušo (tėviškės ežero) slapyvardžiu, publikuodavo vieną kitą straipsnį, kuriuose kritikuodavo esamas institucijas, jų veiklą, tam tikrus politinius veikėjus ir vykdomas reformas. Kaip vieną iš tokių atvejų galima paimti 1939 metais žurnale „Kultūra“ publikuotą straipsnį, kuriame pateikiamas neigiamas požiūris į to laikmečio smetoninės Lietuvos mokyklose bei universitetuose įsiviešpatavusį klerikalizmą, ribojantį tolerancijos bei sąžinės laisvę.
Taigi, V. Ruzgas buvo ne tik atkaklus muziejininkas, bibliotekininkas, darbštus knygų autorius, vertėjas, bet ir susirūpinęs visuomenine gerove pilietis. Jo drąsa ir modernumu sklidinos agituojamos idėjos, švietiminė, kritinė mintis padėjo stiprų pamatą tolimesnei Lietuvos kultūrinei raidai. Dabar V. Ruzgo palikimas yra vis dar gyvas ir aktualus.
Literatūra ir šaltiniai:
Jagminienė, Jūratė. Istorinė atmintis. Vincui Ruzgui – 125. Lietuvos švietimo istorijos muziejus, 2015.
Bernotas, Vytautas. Pedagogas Vincas Ruzgas. Vilniaus Universitetas, 1997.
Alaušas, V. Klerikalizmas, visuomenė ir mokykla. 1939. Prieiga per internetą: http://www.anarchija.lt/aktyvizmas/25329-v-alausas-klerikalizmas-visuomene-ir-mokykla-1939
Parengė Domas Junelis