Lapkričio 21 d. 17 val. Kalniečių padalinyje, Savanorių pr. 226, vyks Renatos Kilinskaitės fotografijų parodos „Vandens žemėje: mūsų pelkių paslaptys“ atidarymas. Paroda veiks iki gruodžio 31 d. Tel. (8 37) 31 41 99.
Pelkės – neatskiriama mūsų gamtinio peizažo dalis, su jomis siejamas misticizmas giliai įsirėžęs čia gyvenančių tautų mitologijoje. Jos vilioja ir baugina, o prietema, rūku apsiblaususios pelkės įgyja ypatingą mistišką galią. Būtent tokie parodoje eksponuojami siurrealistiniai vaizdai nukels į greta mūsų egzistuojantį visiškai kitokį – dvasių ir nepažabojamų chaoso jėgų – pasaulį, kur peržengiamos tvarkingo ir racionalaus kasdienio pažinimo ribos.
Pelkė – tai pirmapradžio beformio chaoso simbolis, dažnai siejama su anapusybe ir mums nepažinių mistinių jėgų pasauliu. Tautosakoje pelkės vaizduojamos kaip velnių, laumių ir kitų mitinių būtybių buveinės - vos sutemus čia ima dėtis keisčiausi dalykai, paklaidinami ar į racionaliu protu nepaaiškinamus nuotykius įtraukiami pro šalį vykstantys keliautojai, jose atsiveria tiltas į anapusinį pasaulį. Įdomu ir tai, kas ikikrikščioniškoje lietuvių kultūroje pelkės neigiamo įvaizdžio neturėjo – atvirkščiai – jos vaizduojamos kaip mus globojančios ir nuo priešų sergstinčios klampynės, kur būriais skandinami šalį puldinėjantys priešai. Bet kokiu atveju, jų svarba tarp pelkynų gyvenančioms tautoms akivaizdi – ji išryškėja visuose senuosiuose mituose ir padavimuose.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš septynerius metus trukusių klajonių po Lietuvos, Latvijos, Estijos pelkes, vaikantis tamsiuose vandenyse paskendusius paryčio rūku ir aklina nakties tamsa apgaubtus mistinius peizažus bei juose knibždančias pasakiškas būtybes. Kartą pakliuvus į Pelkinio pinkles, iš jų ištrūkti nebeįmanoma, o mistiški vaizdiniai lydi visą gyvenimą...
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
