Maža mergaitė, grįždama su mama iš darželio, prie namo šalto mūro pamatė prisišliejusį geltoną pienės žiedelį. Tai buvo pirmasis žydintis augalėlis, kuris išdrįso pakelti galvą po šaltos žiemos ir šildėsi prieš saulutę. Žiedelis buvo panašus į mažą saulutę ir tarsi pranašas skelbė žinią kitiems žolynams, kad jau pats laikas nubusti po šaltos žiemos.
Mergaitė staiga paleido mamos ranką ir nuskubėjo prie gėlytės, į kurią tiesė rankytę, siekdama nuskinti ją. Mama paklausė, ką ji ketina daryti su nuskintu žiedeliu. Mergaitė nustebo sulaukusi tokio netikėto klausimo ir atsakė, kad nežinanti, ką darys. Mama gražiai paaiškino, jog nuskinta gėlele ji negalės ilgai džiaugtis. Pienės kotelis yra liaunas, be to, tuščiaviduris, todėl rankoje pienės galvelė greitai nuvys, nulinks, iš kotelio ims bėgti baltos lipnios ašarėlės, sutepdamos rankutes, kurias sunku bus nuplauti. O jeigu tą gėlytę palaistytum, ji ilgai žydės ir džiaugsis saulės spinduliais. Paskui jos geltonas žiedas pasipuoš pūkeliais, kuriuos vėjas išnešios po laukus ir miškus. Tuomet iš tų pūkelių išaugs daugybė tokių pat geltonų gėlyčių. Iš jų bitutės surinks nektarą ir pagamins daug saldaus medaus, kurį visi labai mėgsta. O vakare, orui atvėsus, žiedo prieglobstyje susiras nakvynę maži vabaliukai, ir pienė juos apgobs šiltu savo patalėliu.
Mergaitė atidžiai išklausė mamos pasakojimo ir paragino kuo skubiau bėgti namo, pasiimti kibirėlį su vandeniu ir palaistyti pienę.
Grįžusios jos pienę rado numestą ant asfalto ir sumindžiotą. Abi nesitikėjo tokios pabaigos. Mama mąstė, kaip nuraminti dukrytės sielvartą. Tada ji pasiūlė palaistyti visus žolynėlius, nes jie taip pat nori gerti.
Irena Barkauskienė
