Turėjau du sparnus: Tėvą ir Motiną. Ir kol yra tėvai, mes skrendame. Kai vieno kurio netenkame, tenka skristi vienu sparnu, o skristi vienu sparnu labai sunku. Ką jau ir bekalbėti, kai reikia nusileisti ant žemės ir vaikščioti pėsčiomis. Duok, Dieve, kad visi turėtų du sparnus ir jais abiem galėtų skraidyti kuo ilgiau.
Labai branginu tėvus, jų atminimą.
Mano tėvai turėjo išgyventi karo siaubą, nepriteklius, bet viską ištvėrė. Aš esu laimingas žmogus, nes mano vaikystė ir jaunystė buvo tarsi pasaka. Mūsų šeimoje karaliavo pagarba, supratimas ir meilė. Nebuvo vietos įžeidinėjimams. Ir mes, dukros, galėjome turėti savo nuomonę, kurią tėvai gerbė. Dėkinga esu mamai ir tėčiui, kad dovanojo man seserį.
Pamenu, kaip vakar buvę. Važiavom su nakvyne palapinėse į gamtą dvi kartos: mes, jauni, ir tėvai. Buvo taip gera su jais.
Dažnai mamos būna rūpestingos ir supratingos. Būtent tokia ir buvo mano mama. Norėčiau ir dabar, sulaukus ne vienos dešimties metų, priglusti prie mamos, apkabinti ją. Deja, jos nėra. Skauda.
Tėvu gali tapti dažnas, bet ne kiekvienas gali būti ypatingas ir nepaprastas tėtis. Tėčiai gal mažiau kalba, tačiau nerimauja dėl mūsų ne mažiau nei mamos. Mano tėtis mokėjo nesiginčyti su mama, o gražiai ją įtikinti, ir ši išklausiusi sutikdavo su jo nuomone, išmintingais sprendimais. Gal todėl namuose ir nebūdavo kivirčų, visada būdavo visų namiškių giedra nuotaika. Kad ir kur šeima gyveno, tėtis visada susirasdavo darbą, stengėsi padėti mums, dukroms, artimiesiems, kaimynams kasdieniniame gyvenime. Žinau, mūsų tėvai visada padės ir viską, kas įmanoma, padarys, kad būtume laimingi.
Kai buvome jaunos, negalėjome įsivaizduoti gyvenimo be tėvų, kai užaugome, išėjome, bet nepalikome jų.
Valentina Kalėdinskienė
