Knyga apie gyvenimą, santykius, buitį ir būtį. Regis, turėtų būti niekuo ne kitokia nei šimtai knygų, bet toli gražu taip nėra.
Autorė turi talentą paprastą istoriją suvarpyti ir adatėlėmis prisegti prie širdies taip, jog kažkur giliai sumaustų, tuo pat metu suvokiant, kad plyšelių reikėjo tik tam, kad pro juos sklistų šviesa. Vienareikšmiškai, tai pasakojimas, kuris primena, kad gyvenimas nėra vakarėlis, bet laikydamiesi drauge ir išvien, ne vieną krytį galime sušvelninti.
Taip, ši knyga elegantiškai baksteli pirštu į faktą, kad gyvenimas visus nesidrovėdamas apdrėbė mėšlu, tačiau kartais taip apspangstame nuo savojo aromato, kad nepajėgiame matyti, jog ir kitiems ne tik cinamonai dvelkia. Autorė švelniai moja pažygiuoti kito batais prieš puolant smerkti.
REKOMENDUOJU, jei norite pakeliauti po Armėniją vaizdiniais, įsikibus papročiams į parankę. Nepailstamai rekomenduosiu tiems, kurie norėtų suprasti, kad žmogus nėra tik tai, kaip jis atrodo iš šono ar iš pirmo žvilgsnio, nes mūsų gyvenimo istorijos yra daug sudėtingesnės bei painesnės.
NEREKOMENDUOJU, jei mėgstate tik šiuolaikiškumu kvepiančias istorijas ar lakonišką bei greitą tekstą – ne, tai apie nedidelį Armėnijos miestelį, dar nespėjusį pasivyti visų madingų tendencijų. Apie vyresnius žmones bei jų gyvenimus meniškai austais sakiniais, kurie kviečia sustoti ir įsiklausyti.
Istorija, kuri tik užtvirtino mano meilę autorei. Taip, skaitydama šią knygą aš galėjau sakyti, kad keliauju: vaizdais, laikmečio vingiais, tradicijomis. Krizenau nuo pirmo skyriaus, nors, dievaži, jis nėra juokingas – keliaujam tiesiai į paties Simono laidotuves.
Tiesa, vos perskaičius apie knygos veikėjus (Simoną bei tuos, kurie susirinko atsisveikinimui) norėjosi tiesiog imti ir nekęsti – dievaži, kažkokių amoralių pakvakėlių vakarėlis. Bet autorės talentas paversti tuos, kurių ketinai nekęsti tais, dėl kurių suskaudo – stulbinantis. Ir be jokių skandalų, riksmų, daužymųsi į krūtinę. Švelniai, ramiai, tarsi mama, kuri glostydama kužda – ei, vaike, pažiūrėk, gal taip stipriai pykti nevertėjo.
Link pabaigos truputėlį prailgo, o gal kiek ir užsiliūliavau. Tikrai nebūčiau nei kažko pasigedusi, nei pakeitusi nuomonės apie knygą, jei bent viena gedėtoja būtų buvę mažiau. Taigi, man patiko ir labai. Be jokio gailesčio 5 žvaigždutės.
Narine Abgaryan „Simonas“. Vilnius: BALTO, 2022, vert. Alma Lapinskienė.
Apžvalgą parengė vyresnioji bibliotekininkė, tinklaraščio „Pelėdos skaitiniai“ autorė Viktorija Lukoševičienė.
