Ar Jums taip būna, kad perskaičius knygą, apima labai geras jausmas? Toks, tarsi būtumėt padarę labai gerą darbą ir kurio atlikti nesiryžote labai ilgai. Jei taip, tai vadinasi suprasite, apie ką aš čia kalbėsiu. Kaip ir ne kartą esu minėjusi, daugumą knygų naujienų esu linkusi skaityti vėliau nei kad jos pasirodo. Kartais tam reikia, kad praeitų net ir keleri metai. Kodėl? Tiesiog leidžiu nuslūgti populiarumo bangai, atrasti joms savo vietą knygynų ar bibliotekų lentynose, sulaukti vieno kito skaitytojo komentaro ir laukti, kol aš tikrai norėsiu jas perskaityti.
Tokių kūrinių, kurie manęs ir kurių laukiu aš, yra ne vienas ir ne du. Jų galybė. Aš jiems paprasčiausiai dar bręstu. Pamenu, kai dar dirbau knygyne ir leidyklos atstovė pristatinėjo vieną knygą, kuri tuo metu buvo vos tik pasirodžiusi prekyboje, kažkodėl ją vertinau labai skeptiškai. Paprasčiausiai, atvirai kalbant, nebuvo jokio ūpo jos skaityti, nes buvo neįdomu, neprasminga laiko atžvilgiu. Ir štai praėjus keletui metų, ji perskaityta guli prieš mane, o pagyrimus ir nuomonę galėčiau dalinti vos ne kasdien.
Taip, tai norvegų žurnalisto ir rašytojo romanas „Plauk su skęstančiais“, kuris jam pelnė nacionalinį Norvegijos knygų pardavėjų apdovanojimą. Su autoriaus kūryba susipažinau tuomet, kai perskaičiau naujausią jo romaną „Seserų varpai“, kuris man paliko neišdildomą įspūdį literatūrine prasme. Todėl nieko nelaukusi, kibau į jo pirmąjį romaną „Plauk su skęstančiais“. Iš pažiūros šis dviprasmiškas romano pavadinimas tarsi verčia suabejoti apie ką bus jame rašoma. Tačiau atvertus pirmuosius knygos puslapius, visa galva pasineri į skandinaviško kūrinio tėkmę, kuri tave pasiglemžia, įtraukia lyg kokia rami upė ir tu leidiesi kartu su ja tekėti vingiuotais jos keliais.
Nors šis kūrinys ir yra lėtas, bet nesuklyskite, jis gali būti ir neramus, ir klastingas, ir kupinas pavojų, ramus ir vėl banguotas. Jo skaitymas tarsi prilygsta kalnų upei, kuri teka savo kryptimi, bet savyje turi kažką tokio, kad į ją panirus, ji visada turi paruošus staigmeną. Taip, šis kūrinys pilnas paslapčių, neišaiškintų tiesų. Atrodo, pradedi narplioti vieną paslaptį, žiūrėk, jau atsiranda kita. Tarsi siūlų kamuolys, kurį vynioji vynioji, bet galo taip ir nesimato. Kūrinys yra labai klampus ir tirštas. Tu nuolat esi jame ir su juo. Jau atrodo nori išlipti, bet jis tave įklampina ir nepaleidžia.
Tokius kūrinius esu linkusi vadinti skaitytojų nokautais, kuomet tu neturi valios ar tiesiog nenori mesti skaityti. Tačiau kalbant apie kūrinio siužetą, norisi pasakyti, kad dominuoja labai ryškus akcentas to, kas yra vadinama meile, bet plačiąja prasme. Tai vyro meilė moteriai, moters – vyrui, senelių – savo anūkams, vaikų – savo vaikystei ir jos akcentams. Tačiau turbūt viena iš didžiausių meilių yra meilė savo amatui. Tai nepaprasta pagarba miškui, medžiams ir jų apdirbimui. Skaitant abu autoriaus kūrinius, apima jausmas, kad medis jo gyvenime tikrai užima labai svarbią vietą, nes jam būnant medkirčiu, medžio akcentai kūriniuose yra kaip ir privalomi.
Per daug nenorėdama atskleisti kūrinio smulkmenų apie tuos akcentus ir simbolius, kviečiu paskaityti patiems, o kad nebūtų tamsu lyg miške, trumpai supažindinsiu su pačiu knygos siužetu. Edvardas su savo nekalbiuoju seneliu Svere augo Norvegijos kalnuose esančioje kaimo sodyboje. Tai gana vienišas gyvenimas mažoje bendruomenėje, kur vieni kitais domisi, rūpinasi ne savo reikalais ir vienas kitam yra negailestingi. Edvardo tėvai mirė, kai jam buvo treji. Jų mirtis visada buvo lyg didelė paslaptis. Senelis jam niekada nepasakojo, kas iš tikrųjų nutiko ir kaip žuvo jo tėvai. Edvardas tik labai mažai prisimena savo mamą. Tačiau jis nutuokia, kad senelio brolio Einaro likimas kažkaip susijęs su jo tėvų žūties paslaptimi. Noras išsiaiškinti tiesą apie savo praeitį tampa labai stipriu jaunuolio noru.
Ką Edvardo tėvai veikė Pirmojo pasaulinio karo laikų minų pilname miške Prancūzijoje? Kodėl pats Edvardas buvo rastas praėjus net keturioms dienoms po tėvų žūties visiškai kitoje Prancūzijos vietoje? Viso to jums neatskleisiu, bet pakviesiu kartu su Edvardu keliauti į Škotiją, Šetlando salas, į buvusius mūšio laukus Prancūzijoje, kur jis prikels ne tik savo, bet ir visos šeimos praeities vaiduoklius, kad surastų savo šaknis ir lyg iš naujo pažintų savo prarastą šeimą. Kas ateis Edvardui į pagalbą tai padaryti ir koks ryšys jį sies su tuo žmogumi? Visus atsakymus rasite šiame epiniame pasakojime.
Skaitant šį kūrinį, apima nostalgija savo vaikystei, jos santykiui su šeima, detalėms ir akcentams. Iš jų tarsi susideda visas žmogaus gyvenimas ir jų neturint, lieka kažkokia didelė ertmė, kurią tenka užpildyti tuo, ką žinai ar atsimeni. Labai prasmingas man šis kūrinys savo siužetu, nuotaikomis, įvykių tėkme, paslaptimis, nutylėjimais. Šie visi dalykai yra kiekvienoje šeimoje, be jų niekaip neapsieinama. Nors tai ir nepaprasta istorija apie meilę miškui, bet kartu tai istorija ir apie savęs paieškas. Tai tarsi pasakojimas apimantis visą amžių su vingriais ir jaudinančiais posūkiais.
Kalbant apie tokius kūrinius, esu linkusi daug ko neatskleisti, nes būtų nuodėmė viską susakyti ir neleisti skaitytojui mėgautis tikru literatūriniu atradimu. Pasikartosiu kaip ir daugybę kartų prieš tai, kad tokie šedevrai yra ne kiekvienam. Jie tarsi sukurti tiems, kurie linkę viską sugerti į save, išjausti, pasiimti ir suprasti visą kūrinio gerumą neskubant ir iki galo, o pabaigoje – giliai atsidusti, parodant, kad tai buvo nepaprasta istorija, kurią skaitytojas nori pasilikti sau ir nebent tik mažomis porcijomis pasidalinti su kitais. Tokia skaitytoja esu ir aš, kuriai kūrinio prasmė ir vertė yra tarsi kertinis akmuo mano tolesniam asmenybės formavimui, nes iš tokių kūrinių aš gaunu labai daug. Nemėgstu, o ir nenoriu per daug atskleisti to, kas gražu ir vertinga, nes juk kiekvienas grožį, vertę ir gyvenimo prasmę suprantame skirtingai. Tad ir šį kūrinį norisi, kad kiekvienas suprastumėte ir priimtumėte taip, kaip sugebate ir mokate.
Kam rekomenduočiau skaityti šią knygą? Visų pirma tiems skaitytojams, kurie mėgsta intriguojančias istorijas apie karą, šeimą, paslaptis. Puikiai tiks ir tiems, kurie labai myli savo profesiją, amatą, nes smulkmeniškų pasakojimų apie tai, nors su vežimu vežk. Tačiau labiausiai kviesčiau skaityti tuos, kurie ieško savęs, bet nesuranda, kurie nori, bet nedrįsta apie save sužinoti daugiau, kurie nori save matyti ir pažinti visai kitame lygmenyje. Tai tarsi knyga apie žmogaus brandą, gyvenimo ir pasaulio suvokimą, kad jis kartais būna pilnas paslapčių ir jas atskleisti gali tik tu pats. Tai knyga, mano nuomone, kuri turi, bet ne, o tiesiog privalo būti jei ne kiekvieno, tai bent jau tikro literatūros entuziasto knygų lentynoje. Na ir pabaigai, apibendrinant kūrinį, norisi pasakyti: „Mes kartais vieni kitiems būname šiurkštūs. Ne dėl to, kad nieko nejaučiame vieni kitiems, bet dėl to, kad susitinkame sudėtingomis aplinkybėmis: tvirtai prisispaudę vienas prie kito, sandariai prigludusiais paviršiais“.
Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“. Vilnius: „Alma littera“, 2017, vert. Viktorija Gercmanienė.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
Knygą galite rasti portale ibiblioteka.lt. Visomis portalo paslaugomis galima naudotis prisijungus prie portalo su LIBIS skaitytojo pažymėjimu. Video instrukciją, kaip naudotis portalu galite rasti čia.
