Kam patiko skaityti Gintaro Beresnevičiaus eseistikos rinkinius „Vilkų saulutė“ ir / arba „Ne apie tai mano dūzgelė“, tačiau norėtų į ana ten nagrinėtas temas pasižvalgyti platesniuose vandenyse, siūlau itališką variantą – Umberto Eco „Pape Satàn aleppe: takios visuomenės kronikos“. Ne šiaip sau palyginau – skaitydama Eco jaučiau, lyg jau būčiau visa tai kažkur girdėjusi iki kaulų smegenų, ir, kadangi nemažai nagrinėjau Beresnevičiaus eseistiką, iškart atpažinau panašumus.
Abiejų autorių esė rinkiniai sudaryti iš tekstų, publikuotų spaudoje, žinoma, Beresnevičiaus – lietuviškoje, Eco – itališkoje. Panaši straipsnelių apimtis – du-trys knygos puslapiai, Beresnevičiaus kiek ilgesni, tačiau turinio svorio tai nekeičia. Ir reflektuojamos temos tos pačios arba bent labai panašios. Tiek vienas, tiek kitas rašė apie politiką, žiniasklaidą, technologijų vystymąsi ir įtaką rašymui, a.k.a. mobiliuosius telefonus ir tekstus, renkamus kompiuteryje, kartų skirtumus ir konfliktus, moterų nubarbinimo ir sudaiktinimo problemas, religiją, terorizmą, istoriją, literatūrą, net Harį Poterį. Svarbiausia – visuose tekstuose kas nors ir kaip nors ironizuojama bei kritikuojama. Žinoma, Umberto Eco požiūris nebūtinai sutampa su Beresnevičiaus, čia ir įdomumas – skaičiusiems vieną autorių, skaityti kitą, arba atvirkščiai. Gal nesutaps ir su jūsų, galėsite polemizuoti.
Tačiau „Pape Satàn aleppe: takios visuomenės kronikos“ kviečiu skaityti net tuos, kuriems atrodo, kad neskaito nieko (panašaus). Žmonės, neskaitantys knygų, dažnai vis tiek ką nors skaito, pavyzdžiui, politikų, kultūrininkų ar visuomenininkų nuomones spaudoje ar socialiniuose tinkluose, yra kieno nors sekėjai ar prenumeratoriai. Jei tinka tekstas, ilgesnis negu trys ar trylika eilučių, perteikiantis išmintingai šmaikščią autoriaus nuomonę, neabejoju, kad patiks ir Eco. Ir visai neverta sureikšminti, kad Eco filosofas, arba kad knygos lapų keturi šimtai su virš. Skaitydami greičiau pasijausite, lyg su charizmatišku vyresnio amžius vyriškiu besišnekučiuodami ant suolelio triauškintumėte pistacijas. Kaip tame anekdote: „– Kavos, arbatos? – Gal ko stipriau? – Riešutų?“. Tai štai, kažkas panašaus.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Agnė Cesiulė
