Jei nedirbame teatre ir jei nesame moksleiviai, kuriems egzistuoja privalomai skaitoma literatūra, turbūt nedažnai skaitome pjeses. Gal net nesigiliname, kas tos pjesės, nes „tai yra kažkas, kas tikrai ne man“. Arba dar mokykloje „atskaitėme, atsikankinome, tad ačiū, man geriau romanas“. Arba galvojam, kad pjesės – tai spektakliai, kuriuos reikia žiūrėti, o ne skaityti.
Iš dalies tai tiesa – dažniausiai pjesės nepasiekia knygynų ir bibliotekų, o lieka teatre, statantiems spektaklį. Tačiau šį kartą „Metų knygos“ rinkimuose – įvykis: tarp kandidačių suaugusiems dalyvauja Daivos Čepauskaitės pjesių rinkinys „Aš tave užmiršau“. Tikrai įvykis, nes ligi šiol šiuose rinkimuose, bent iš suaugusiems skirtų knygų, tik kartą buvo pjesių knyga, tiksliau pjesių kartu su apysakomis ir novelėmis (t.y. 2005 m., Laura Sintija Černiauskaitė „Artumo jausmas“).
Įdomu yra tai, kad trys rinkinyje esantys kūriniai – „Pupos“, „Musė“ ir „Aš tave užmiršau“ – buvo parašyti ir netgi scenoje pastatyti gerokai anksčiau, o du iš jų apdovanoti. Pjesė „Pupos“ – pokalbis tarp brandaus amžiaus sutuoktinių, įstrigusių savadarbiame lifte į rūsį – buvo parašyta 2002-aisiais, turbūt žymiausias jos pastatymas radijo teatre, įamžinęs aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus balsus. 2007-aisiais už šią pjesę D. Čepauskaitė buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė. Antroji rinkinio pjesė „Musė“, parašyta 2003-iaisiais, itin populiari mokinių ar studentų dramos būreliuose, kadangi ši pjesė yra apie visuomenės atstumtus, „nurašytus“ jaunuolius. Trečioji, 2011-aisiais parašyta pjesė „Aš tave užmiršau“ autorei atnešė Sugiharos fondo skelbiamą Tolerancijos žmogaus nominaciją. Tai kertinė knygos istorija, todėl ir pavadinimas rinkiniui parinktas būtent toks. Tiesa, iš pradžių šis kūrinys buvo pavadintas kitaip: „Duobė“, tik vėliau paaiškėjo, kad pjesė tokiu pavadinimu jau yra, todėl ir buvo pervadinta. Tai pasakojimas apie atsitiktinai išlikusią gyvą žydaitę, išsikapsčiusią iš duobės ir išgelbėtą vieno kareivio, žudžiusio kitus žydus, tačiau slepiančio ją rūsyje – duobėje. Šią istoriją po daug metų perpasakoja, ar tiksliau, suvaidina išsigebėjusios moters anūkė kartu su savo draugu. Bandydami atsiminti tai, kas buvo užmiršta, jiedu atsimena daugiau, negu tikėjosi.
D. Čepauskaitė viename interviu minėjo, kad prie Holokausto temos priėjo, kai šeimyninės dramos ir intrigos tapo nusibodę, norėjosi kažko neiškalbėto. Vargu ar greitai ši tema taps iškalbėta ne tiktai žydams, bet ir lietuviams. O ši pjesė ir šiandieną stipri tiek, kad knygoje užtektų jos vienos. Argi dėl apimties jos trys? Manau, kad ne, nes visas šios knygos istorijas sieja bendražmogiškumo tema, kvietimas nebūti abejingiems, neužmiršti to, kas nemalonu, apie ką nesinori galvoti – ar tai būtų Holokausto ir antisemitizmo aukos, ar skurstantys, ar našlaičiai, ar seni, niekam, net vienas kitam, nebereikalingi žmonės.
„Nužudyti žmogų buvo labai paprasta. Tam nereikėjo net žiaurumo. Užteko abejingumo.“ (p. 167) – sako vienos pjesės veikėjas. Šios temos kviečia nesuklysti – tolerancija nėra abejingumas ar povyza „man nerūpi“. Anaiptol, tolerancija yra pasipriešinimas socialiniam neteisingumui ir leidimas gyventi kitam, kitokiam, atstumtojo priėmimas. Tai turbūt yra atsakymas, kodėl knyga pateko į rinkimus: nors išreikšta pozicija, užtarianti nuskriaustuosius, yra aiški, pjesės parašytos ramiu tonu, be kaltinimų ir paslėpto ar atviro nusiteikimo. Pasipriešinime nėra priešiškumo, kas retai nutinka, ir tame yra knygos vertė.
Daiva Čepauskaitė. „Aš tave užmiršau“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.
Apžvalgą parengė Agnė Cesiulė
