Apie pabaigą: Tomo Vaisetos „Orfėją“ man atnešė kolegė, ištiesė ir pasakė – bet privalai ją perskaityti iki galo (ačiū tau, Monika, už tuos žodžius). Tikrai rekomenduoju įveikti antrą dalį, bent įpusėti, nors ir man ta dalis pasirodė varginanti, lyg liga, tačiau jei nebaigsite – būsite perskaitę vieną knygą, o jei įveiksite iki galo – perskaitysite dvi. Gi visada kelionė atgal atrodo kitaip negu atrodė keliaujant pirmyn.
Apie santykius: Viena skaitytoja paklausė ir čia pat atsakė – o kas gi dar iš lietuvių autorių taip gerai išnarstė vyro ir moters santykius? Putinas „Altorių šešėly“ irgi net ne taip. Galbūt. Tačiau net jeigu nors vienas vyras, perskaitęs šią knygą, pasakytų, kad viskas yra visai ne taip, melo galimybės sėkla jau pasėta amžiams.
Apie ligą: Dar yra karo baimė, žiniasklaidos manipuliacinė jėga, retai meno (arba tiksliau – reto meno) paveikiami jauni inteligentai, individualizmo poreikis ir tuo pat metu paieškos kažko sau artimo, vienintelio tokio svarbaus. Ir amžina lietuviška tema – ligoti žmonės. Visai nesvarbu, koks tas ligotumas – fizinis, psichologinis ar moralinis, ir kieno – žmonijos, tautos, (statistinės) šeimos, asmens ar personažo. Postkolonializmas mirė, tegyvuoja postpostkolonializmas?
Apie slogutį: Knygų klube šį romaną aptarinėjome lyg kelis skirtingus. Buvo kam jis paliko lengvą gerumą krūtinėj, o buvo kam negerumą – slogų ir gliaumėtą. Kai aš skaičiau, bjaurėjausi ir nekenčiau šios knygos, dievaži. Dėl melo ten ir begėdiško jo atskleidimo mums. Dėl leidimo veikti sau ir neleidimo kitam, ar atvirkščiai. Dėl lygiaverčių nelygybių. Bet būtent todėl šią knygą vertinu kaip aukštos klasės. Be savo murkdančio slogučio „Orfėjas“ tebūtų meilės romaniūkštis.
Apžvalgą parengė bibliotekininkė Agnė Cesiulė
