Nuo rugpjūčio 4 iki spalio 1 d. Palemono padalinyje, Marių g. 37, veiks Vyčio Šulinsko fotografijų paroda „Laikas“.
Ar pastebėjote, kad gyvenimas dažnai susideda iš laukimo? Vaikystėje laukiame, kol užaugsime, vėliau – kol pabaigsime mokslus, tuomet laukiame savo žmogaus, vaikų, vėliau anūkų... Kasdienybė kupina ateities planavimo. Net jei šiandien nesame patenkinti savo gyvenimu, tikimės ir laukiame, kad ateityje bus geriau. O kiek dėmesio skiriame dabarčiai – laikui, kai iš tiesų gyvename? Prasmingai išgyventas dabarties momentas, kai suprantame dabarties išgyvenimą ir jį įsisąmoniname, augina mūsų asmenybę, leidžia pajausti vidinę harmoniją. Net jei dabartis nėra maloni, kelianti daug skausmo, pykčio ar kitų neigiamų jausmų – svarbu mokytis joje išbūti, išjausti, įsiklausyti į save, išgyventi. Nekaupti ir nenukišti į gilius pasąmonės klodus, susitikti akis į akį su savimi, tokiu, koks esate, su visais savo jausmais.
Tai nereiškia, kad reikia stengtis kiekvieną akimirką užpildyti veiksmais, daug lakstyti, skubėti. Priešingai – aš galiu tiesiog būti budrus ir mėginti pajusti situaciją, kurioje esu. Suprasti, ką ji man reiškia, ką ji duoda, kokią žinią man ir apie mane ji neša. Sugebėti sustoti ir perskaityti visą informaciją apie save dabartyje, išgyventi laiką autentiškai. Deja, šių dienų žmogus dažniau bėga nuo dabarties, gyvena praeitimi, ateitimi ir nepaliauja žvilgčioti į laikrodį
Nors laikas yra objektyvus (rodomas laikrodžio rodyklių), kiekvienas žmogus jį išgyvena ir supranta subjektyviai. Tačiau dažniausiai subjektyvų laiko suvokimą laikome antraeiliu ir nesvarbiu, todėl nesigiliname ir neanalizuojame jo reikšmės mūsų gyvenime, neišgyvename jo autentiškai. Dėl to labai daug prarandame. Stebėdami savo subjektyvius laiko išgyvenimus, galime geriau pažinti save, išvengti įvairių nuoskaudų, neigiamų jausmų sankaupų ir atrasti daugiau prasmės bei džiaugsmo kasdienybėje. Kad būtų lengviau atpažinti ir išgyventi šiuos gyvenimo momentus. Kiekvienas laiko išgyvenimas yra didingas ir svarbus
Nuo gimimo foto popierius, ryškalai, pilnos spintos nuotraukų, penkerių metų vaikui padovanotas pirmas „Agat“ fotoaparatas kuris, deja, neišliko iki šių dienų, bet atsiminimai stiprūs. Nesuprantu, kaip taip įmanoma, bet manau, kad meilė fotografijai įrašyta genuose. Kaip bebūtų keista, tik po daugelio metų supratau jog fotografija mano gyvenime užima labai svarbų vaidmenį. Visai netikėtai ji sujungė mane ir žmoną, leido pažinti dėdę, kuris man toks artimas, kad dažnai jame pradedu matyt save. Kartais atrodytų, kad gyvenimo stabdymas akimis turi liautis, bet ne, tik stiprėja ir be to jau nebegaliu. Kišenėje guli fotoaparatas, visada pasiruošęs ir keliauja su manim. Daugybė eksperimentų, ne iki galo išpildytų serijų, neriu į foto pasaulį ir tai yra mano pasaulis. Jei kas jo nesupranta tai nesupras ir manęs. Uždarau miesto vartus ir išvažiuoju į kaimą. Va čia nuvaliau dulkes nuo minčių ir pradėjau naują kūrybos etapą, „kvėpuoju“.
Daugiau informacijos tel. (8 37) 37 35 60.
