Autostrada rieda daugybė automobilių. Visi lekia, skuba maksimaliu leistinu greičiu. Viename automobilyje važiuojanti šeima niekur neskuba, grožisi pro šalį besikeičiančiu kraštovaizdžiu, dalijasi įspūdžiais.
Staiga paauglė dukra prašo tėčio sustabdyti mašiną, nes pakelėje pamatė kažką keistą – tai nebuvo panašu į žmogų, bet ir ne iš mašinos iškritęs koks nors daiktas. Išlipę iš mašinos, jie pamatė partrenktą šunį. Iš pradžių atrodė, kad jis be gyvybės ženklų, bet mergaitė negalėjo atsitraukti nuo gyvūnėlio neįsitikinusi, ar jis gyvas, ar ne. Išgirdęs žmonių balsus, šuo sujudėjo, pramerkė akis ir lyg prašydamas pagalbos, gailiai sucypė. Šeima nutarė, kad šunelio negalima palikti likimo valiai, kad skubiai reikia parodyti veterinarui. Nuvežę į artimiausią gyvūnėlių ligoninę, sužinojo, kad šunelio daugybiniai lūžiai nieko gera nežada. Reikalinga skubi ir sudėtinga operacija. Dukra maldavo tėvų, o šie prašė gydytojų padėti nelaimėliui. Po ilgai trukusios operacijos šunelis buvo sutvarstytas, sugipsuotas ir atiduotas naujiems šeimininkams. Šeima, o ypač dukra, šunelį slaugė, kruopščiai prižiūrėjo. Pagaliau jis atgavo jėgas ir visiškai pasveiko. Augintinis buvo toks linksmas, guvus, kad šokinėjo apie kiekvieną šeimos narį, laižė jiems rankas, sukiojosi prie kojų nė vieno neišskirdamas. Aiškiai buvo matyti, kad jis jautėsi saugus ir laimingas, žinojo, kad gerieji žmonės niekam neleis jo skriausti.
Praėjo daug laiko. Šeimininkai priprato prie šunelio, o šis prie jų ir buvo tarsi šeimos narys.
Kartą šeima susiruošė į tolimą kelionę. Bekraunant lagaminus, šunelis sukinėjosi apie paruoštus kelionėn daiktus, inkštė, lyg norėdamas kažką pasakyti, pranešti, lyg jausdamas išsiskyrimą. Šeimininkai taip pat buvo susirūpinę tik kitu dalyku: jie nežinojo, kam patikėti savo šeimos draugą. Juk kelionė tolima, užtruks ne dieną. Buvo nutarta šunelį patikėti gyvūnų globos namams. Linksmasis draugas buvo patalpintas atskirame narve, parūpinta mėgstamo ėdalo, vandens. Atsisveikindami palydėjo vieni kitus žvilgsniu, mergaitė liūdnomis akimis žiūrėdama pirštu palietė ir pakuteno šunelio snukutį ir, raginama tėvų, nuėjo sėstis į mašiną.
Šeima jau buvo gerokai nutolusi nuo gyvūnų globos namų, kai pamatė, kad greta jų mašinos visu greičiu lekia lygiai toks pat šuo, kaip jų globotinis ir dantyse laiko kažkokį pagalį. Bet juk negali būti jų šuo! Jį paliko saugioje vietoje, narve. Šuo nesiliovė bėgti šalia jų mašinos. Dukra įsitikinusi, kad tai jų šuo, paprašė sustabdyti mašiną, išlipo iš jos ir ėjo šuns link. Šuo sustojo, o jai artinantis ėmė bėgti atgal. Kai mergaitė nustodavo bėgti, šuo vėl artindavosi prie jos. Kai atrodydavo, kad šunelis ranka pasiekiamas, šuo vėl bėgdavo atgal , išlaikydamas tarp jų atstumą. Gaudynės truko kokį pusvalandį. Staiga šuo dingo ir daugiau nebepasirodė.
Visi vėl sėdo į mašiną ir tęsė kelionę. Netrukus jų mašiną sustabdė kelių policija ir pranešė, kad šiuo keliu toliau važiuoti negalima, teks grįžti atgal, nes prieš pusvalandį šiame kelyje įvyko didžiulė avarija. Sudaužyta dešimt automobilių, daug žuvusių.
Sužlugus kelionei, pirmiausia šeima grįžo ne į namus, o į gyvūnų prieglaudą. Šunelį rado tame pačiame narve sušilusį ir vis dar sunkiai alsuojantį. Šalia ėdalo indų gulėjo tas pats pagalys, kurį šuo laikė dantyse. Paklausus sargo, iš kur narve tas pagalys, šis tik gūžtelėjo pečiais ir nieko negalėjo atsakyti. Indai pilni, todėl nebuvo jokio poreikio pas jį eiti. Sargas tikino, kad niekas prie šuns ir negalėjo prieiti, nes vartai užrakinti.
Vienas Dievas žino, kaip paaiškinti tokį dalyką. Jei ne tas šunelio gaudymas visą pusvalandį, ar nebūtų ir jie patekę į tą žiaurią avariją.
Irena Barkauskienė
