Ir vėl ruduo nudažė medžių lapus įvairiausiomis spalvomis. Kiekvieną rudenį, man rodos, kad šis grožis tęsiasi per trumpai. Malonu rinkti nuo žemės visais atspalviais išdabintus lapus ir jausti artimą mano sielai šį metų laiką.
Ilgi rudeniniai lietūs ir, kaip visada, netikėtai pasirodęs šaltukas, savo lediniais pirštais apčiupinėjęs medžius, sudrumsčia, sunaikina rudens spalvingą paveikslą. Pagaliau vėjas baigia šį niokojimo darbą – nudreskia nuo medžių paskutinius lapus ir užkloja visu tuo, kas liko, žemę. Mojuoja išrengti medžiai nuogomis šakomis tarsi atsisveikindami, tarsi šaukdami pagalbos.
Net ir tas metas man patinka. Esu rudens dukra.
Ona Judita Šilinienė
