Kiekvieną kartą, eidama pro apleistą seną namą, matau prie lango berymančią senyvą moterį, visada apsigaubusią tamsia skarele, įdubusiomis juodomis akimis, žilais plaukais. Jos ilgesingas žvilgsnis įbestas į tolį. Koks ten tolis, jei kitoje gatvės pusėje tik aukšta pilka tvora. Retkarčiais praeina kaimynas ar netikėtai atklysta nepažįstamasis. Bet ji vis žiūri ir laukia, laukia ir žiūri, ar nepasirodys kas iš artimųjų.
Kodėl ji senatvėje liko viena berymanti ir belaukianti?
Prisiminimai neša ją į jaunystės metus, kai namai buvo pilni juoko, vaikiškų išdaigų. Gražiai šeimoje augo du sūnūs dvyniai. Ji žino, jaučia, kad atidavė viską, ką galėjo atiduoti mylinti motina savo vaikams. Kiek nemigo naktų praleista prie sergančių sūnų. Prisimena, kad kiekvienąkart tarsi drauge persirgdavo tomis pačiomis ligomis. Pamena, kaip sūnūs glostydami galvą klausdavo: “Mama, kodėl taip anksti pražilai? Negi kiekvienas mūsų nusižengimas vis pabalindavo tavo plaukus?“ Rodos, tų nusižengimų ne tiek daug ir būdavo... Ką vaikai bepadarydavo, ar iš pamokų pabėgdavo, ar tarpusavyje susipešdavo, ar šiaip kokią šunybę iškrėsdavo, motinos širdis viską išgyvendavo.
Išskrido vaikai iš namų, tarsi paukščiai. Nors kokį anūkėlį būtų palikę. Toli išskrido, už jūrų marių. Gyvena jie toli nuo gimtųjų namų. O ji vis laukia. Verda pietus, kepa skanėstus, vis dairosi į langą ir laukia. Gal parvyks, gal pasirodys? Rodos, tiek nedaug jai tereikia. Tik išgirsti vaikų, jau dabar suaugusių, juoką, anūkų klegesį. Žinia, tepasakytų: „Nieko, vaikeliai, man iš jūsų nereikia, tik noriu žinoti, ar esate sveiki, gyvi.“
Lieka senutei vienintelė paguoda – vaikų palikti jiems nebereikalingi daiktai, anūkų užmiršti žaislai ir prisiminimai. Ji vis glosto daiktus, nurydama ašarų tumulą gerklėje. Liečia nuotraukas, daug, labai daug nuotraukų - savo vienintelę paguodą.
Ji vis laukia ir tikisi, kad vaikai pasiilgs gimtos tėvų žemės ir sugrįš. Tik ar nebus jau per vėlu?..
Irena Barkauskienė
