Rašau laišką, laišką į niekur. Laišką, kuris niekada nepasieks Tavęs...O gal? O gal?!
Kiek daug galėčiau, kiek daug noriu Tau pasakyti dabar. Deja, dabartyje nėra Tavęs. Nėra Tavęs. Man buvai ir tebesi reikalinga, labai reikalinga. Buvai tas Žmogus, pas kurį bėgau, ištikus nelaimei, ar skriete skriedavau pasidalinti džiaugsmu. Kartu juokėmės ir verkėm, kartu mokėmės auginti vaikus, kurti jaukumą namuose. Dažnai suabejoju, ar ne per anksti Tave pasiėmė Aukščiausias. Aš dar likau čia, nors esu vyresnė. Vis galvoju, ar ne per anksti?! Mudvi dar nepasakėme (taip likimas lėmė) viena kitai paskutinio sudie.
Šią vasarą nesutikau Tavo brolio Jeronimo. Nė karto nesutikau. Netgi per Vėlines. Ir mūsų buvusių draugų, deja, nesutikau. Lijo lietus. Gal jis kaltas.
Rašau Tau laišką. Nežinau, ko tikiuosi tai darydama. Galvoju, padėsiu ant palangės, gal perskaitysi, gal atsiųsi man atsakymą, gal ateisi į mano sapną, gal...
Norėčiau paklausti, kaip Tu ten jautiesi. Tu tikrai pasakytum, jei galėtum pasiekti mane... Aš vis dar nieko nežinau , o gal nieko nesuprantu apie visų mūsų išėjimą. Norėčiau perduoti linkėjimų taviškiams, bet nežinau, ar sielos Ten atpažįsta viena kitą. Ir dar noriu paprašyti – sutik mane, kai eisiu kelionėn, iš kurios negrįžtama.
Tiek, Brangioji. Ilsėkis. Iki susitikimo.
Tavo vaikystės ir gyvenimo draugė
