Danutės Statkuvienės fotografijų paroda
„Jausmas ant piliakalnio man ypatingas, žodžiais sunkiai nusakomas. Norisi pabūti ilgai: pasižvalgyti į tolius, pajausti, įsiklausyti. Ir tikrai kažkokiu sakraliu būdu ima smelktis į tave, tekėti gyslomis tautos atminties syvai, beveik nebestebina ir padavimuose minimos istorijos, jog iš piliakalnio gelmių naktimis sklinda aimanos, ar gaudžia varpai. Gal todėl ir svarbias metų šventes švęsti traukiam į piliakalnius – liepos mėnesį švenčiama Gabijos arba amžinosios ugnies atnaujinimo šventė ant Šatrijos kalno, Rasos – Kernavėje ir Rambyne, rudens lygiadienio baltų sąšauka – ant daugelio piliakalnių degami laužai, senųjų amatų dienos – Apuolėje, Mindaugo karūnavimo diena – Molavėnuose.
Lietuvoje piliakalnių priskaičiuojama per 860, kiekvienas jų apipintas legendomis ir skirtingomis istorijomis. Maišiagalos piliakalnyje esą palaidotas kunigaikštis Algirdas, Padievaičio piliakalnyje buvus Gedimino pilis, Dubingių – gyvenusi Barbora Radvilaitė, Liesėnų – garsios ir šlovingos Giedraičių giminės šaknys, Apuolės – pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė (853 m. Rimberto kronikoje), Šeimyniškėlių – Vorutos pilis, Punios – Pilėnų vieta ir t.t. Per du dešimtmečius kelionių po Lietuvą aplankiau per 200 piliakalnių. Ne visi jie labai fotogeniški, yra daug apžėlusių, apardytų gamtos ir žmogaus veiklos. Net ir patys gražiausi bei didingiausi sunkiai aprėpiami fotoaparato objektyvo. Puikiai tai supranti, bet nefotografuoti vis tiek negali: taip gražu ir gera.“
