„Taip, mano brangioji, aš pasiekiau tokį amžių, kada viengungiškas gyvenimas darosi nepakenčiamas, nes jau nebėra nieko naujo man šioje žemėje. Viengungis turi būti jaunas, smalsus, godus. Kai toks nebesi, darosi pavojinga būti laisvam. Dieve mano, kaip aš mylėjau savo laisvę kadaise, kol nepamilau jūsų labiau už ją. O kaip ji mane slegia dabar! Laisvė senam viengungiui, tokiam kaip man, – tai tuštuma, tuštuma visur, tai kelias į mirtį, kuriame nieko nėra, kas kliudytų matyti galą, tai nuolat sau keliamas klausimas: „Ką man daryti? Pas ką man užeiti, kad nebūčiau vienas?“ Ir aš einu nuo bičiulio pas bičiulį, spaudžiu ranką čia, spaudžiu ranką ten ir meldžiu kaip elgeta truputėlio draugystės. Renku trupinius, bet ištiso gabalo jie nesudaro.“
Ar tos lėtai varvančios paskutinės vasaros dienos, ar faktas, kad dievinu klasikus turėjo įtakos šiam mano knygos pasirinkimui, jau nebeatsakysiu, o ir nėra svarbu, nes „Stipri kaip mirtis“ pirmą kartą perskaičiau senokai – paviršutiniškai ir paskubomis, dabar gi – įsigilindama į kiekvieną fantastiško turinio kupiną eilutę, o tai leido Guy de Maupassant‘o kūrybą pamilti iš naujo, bet apie viską iš pradžių.
Dailininkas Bertenas – diduomenės pripažintas, salonuose laukiamas, ne vieną garbią damą nutapęs senstelėjęs viengungis, gyvenantis pagal savo susikurtas taisykles ramų ir patogų gyvenimą, kurio nebetemdo jokios didelės aistros ar išgyvenimai. Didžiausia Berteno talento garbintoja ir ilgametė meilužė – ponia de Gijrua – atidžiai, blėstančios aistros vedama prižiūri savo mylimąjį, stebi jo darbus ir mūzas, net skatina kuo daugiau bendrauti su aukštuomenės atstovais, kad tik vesti nesumanytų, tačiau viskas pasikeičia, kai į miestą kaip perspektyvi nuotaka grįžta jos dukra Anetė. Sugrubusi Berteno širdis suspurda seniai nepatirtu jausmu – nuo vaikystės matyta mergytė tapo tikra gražuole, jaunos savo mamos kopija – būtent tokios, kokią jis pamilo ir kurią, nepaisant bėgančių metų, tebemyli. Ar turi šis senstelėjęs džentelmenas galimybę tapti šio aukštuomenės perlo antrąja puse?
Nuostabiai prancūziškas, meilės ir kančios kupinas romanas, priversiantis jus jaudintis dėl kiekvieno herojaus likimo, nes juk niekad negali žinoti, kokia galinga ta meilė. Didžiausios rekomendacijos besibaigiančios vasaros vakarams.
Guy de Maupassant „Stipri kaip mirtis“. Vilnius: Tyto alba, 2005, vert. Juozas Naujokaitis.
Apžvalgą parengė kultūrinės veiklos vadybininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
