Šios knygos pristatymą pradėsiu nuo vertėjo, nes būtent dėl jo atkreipiau dėmesį į Davido Mitchelo knygas. Laimantas Jonušys – man (esu tikra, kad ne tik man) yra Lietuvos vertėjų tėvas ir motina, tekstus verčiantis itin tiksliai, nė akimirksniui nenutolstantis nuo gimtųjų autorių minties ir stiliaus. O apie vertimų kliurkas nė kalbos negali būti – Jonušio pavardę ir žodį „kliurkos“ sudėti viename sakinyje – jau yra nonsensas.
Miniu daugiskaitą: knygos, nes Davidas Mitchelas visų pirma yra grand-romano „Debesų atlasas“ (apie 600 p.) autorius. Kas neskaitė, gal matė filmą (visi kiti greitai žiūri, o dar geriau – skaito). Ir pagal naujesnį, užpernai Londone išleistą „Sleido namas“, neabejoju, gali būti sukaltas gan neblogas mistinis filmas. Būtent, mistinis, ne siaubo, nors šį romaną galinių viršelių autoriai vadina siaubo ir vaiduoklių romanu. Tiesa, siaubingi tokie, kaip ir šis, pasakojimai, kuriuose taip gražiai pildosi svajonės, kad dar labai ilgai nesinori patikėti įsipainiojus į pinkles. Tik situacijos čia visai ne komiškos, kaip būdinga kai kuriems neva siaubo filmams, nes į šios knygos turinį neįsirašo nei namo vaiduoklio, a.k.a. draugiškasis Kasparas, įvaizdis, nei pižamų vakarėliuose vykstantys spiritizmo seansai, kuomet kvailiojantys paaugliai su Ouija lenta kviečia dvasias, o paskui klykia, klykia.
Sleido name „klyksmas“ vyksta post factum, kuomet klykti jau nebeįmanoma, nes pasakotojo kūnas veikti jau neįgalus, nebent tik pamatyti paskutinį vaizdą – ore kybančią žavingą ir taurią jo sielą. Visgi priekin varo intriga: ar kas devynis metus pasikartojanti istorija kartosis ir vėl? Todėl visai nesinori bėgti iš ten, o tik į. Tai koks čia siaubas. Netgi viename skyriuje į ilgą interviu įpiešti lyg moksliški, lyg nemoksliški paaiškinimai ir argumentai, o kad jau nesu psichozoterikos žinovė, skaitydama ko ne patikiu, kad va štai taip iš tikrųjų ir yra. Bet nebespoilinsiu daugiau, nes nebebus taip įdomu.
Perduodu knygą jos laukiančiam skaitytojui.
Parengė bibliotekininkė Agnė Cesiulė
