„Per tą šimtą savo gyvenimo metų antroji Stela Fortūna (apie pirmąją papasakosiu netrukus) aštuonis kartus vos nenumirs – arba septynis, priklauso nuo to, kaip skaičiuosite. Ją daužys basliu ir kontūzys, ji dus, kraujuos, ir patirs lobotomiją. Nusiplikys verdančiu aliejumi, du tarpusavy nesusijusius kartus jai bus paleistos žarnos, o dar kitu atveju gyvybę išgelbės tik rašybos klaida. Kartą netyčia vos nenusižudys.
Kaip čia yra – ar antrajai Stelai neįtikėtinai nesisekė, kad susidūrė su tokiais pavojais, ar neįtikėtinai sekėsi, kad nemirė? Niekaip nenusprendžiu.“
„Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ nėra itin nauja knyga, tačiau niekad nerasdavau laiko ir (neslėpsiu) noro ją skaityti – lyg kokie vandens ratilai nuo ežero vis ataidėdavo rekomendacijos ir patarimai BŪTINAI ją perskaityti, bet…Turėjo praeiti šiek tiek laiko kol Stelai Fortūnai pavyko sukelti man visišką nemigą sekant jos mirtis (septynias ar aštuonias, priklauso nuo to, kaip skaičiuosite), išgyvenant visą siaubą ir laukiant, kada gi ši sesers šmėklos persekiojama jauna moteris pagaliau taps laiminga.
Ši knyga nukels mus į 1900-uosius, kur nedideliame Ievolio kaime, įsikūrusiame aukščiausios vidutinio aukščio centrinės Kalabrijos kalno plokštumos šlaite, gyveno ištisas Fortūnų šeimos klanas. Gal dėl karšto savo temperamento, o gal tiesiog tais laikais kitaip gyventi būtų buvę nepriimtina, gyveno jie triukšmingai ir aistringai, nevengdami apsikumščiuoti, tačiau privalėdami gerbti nevisai tikusį šeimos tėvą Antonijų Fortūną. Vienas po kito gimstantys vaikai, negebėjimas net skaityti apribos Asuntos Fortūnos galimybes kažko pasiekti, paprieštarauti ir apginti savo šeimą, tačiau nuolankumo ir gebėjimo išlikti, kai svajoklis palaidūnas vyras iškeliauja į Ameriką ir palieka gausią šeimą be cento kišenėje ir dingsta keleriems metams, jai visgi netrūks. O kur dar nepaprastai sudėtinga Fortūnų kelionė į svajonių šalį, kai šeimos galva netikėtai pareikalauja parduoti namus ir atvykti mėgautis patogumais, kurių kaime nė su žiburiu nerasi...
Tai ypatinga šeimos saga – lydima praeities vaiduoklių, užkeikimų, begalinės baimės ir užsispyrimo. Saga apie meilę ir palaužtą dvasią, gerus ketinimus ir trumparegiškumą. Galų gale, juk tai knygos autorės, Juliet Grames, gimusios Konektikuto valstijoje gausioje italų šeimoje, senelės istorija. Istorija, kurią Stelos sesuo Končetina dukterėčiai papasakojo pavandenijusiomis paraudusiomis akimis – neaišku ar dėl susijaudinimo, ar graudulio.
Istorija nebus jauki, bet bus spalvota kaip pats gyvenimas.
Juliet Grames „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“. Vilnius: Alma littera, 2019, vert. Ina Rosenaitė.
Apžvalgą parengė kultūrinės veiklos vadybininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
