Pasirinkite savo biblioteką

Knygos „Prašau, pasirūpink mama“ apžvalga

Kaip džiaugiuosi, kad šią knygą taip ilgai taupiau ir laukiau to tinkamo laiko, kuomet nerte pasinersiu į šią trapią istoriją. Kai interneto platybės ir knygų mylėtojai ją skaitė ir aprašinėjo, aš tyliai laukiau, kol populiarumo bangai nuslūgus, šios knygos šlove mėgausiuos viena pati.

Prisipažinsiu, kad niekuomet neskaitau knygų apžvalgininkų nuomonės apie knygas, kol neperskaitau pati, nes tik tada jaučiu tikrąją knygos vertę, kai galiu pati drąsiai reikšti savo nuomonę su visais kitais. Bet aš ne apie tai. Aš apie šią, meniškai ir literatūriškai tobulą knygą, turbūt dar ilgai kalbėsiu ir vadinsiu pačia pačiausia knyga apie Mamą.

Dieve, kiek ši knyga mane palietė ir sudrebino, kad sunku ir apsakyti, o paskutiniai knygos sakiniai privertė taip verkti lyg netekus kažko brangaus ir mylėto. Sunku ir aprašyti, kokius jausmus patyriau ją skaitydama. Bet apie viską nuo pradžių. Pagrindinėje Seulo metro stotyje, pradingus 69-erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas iš jų iš tikro nepažino savo mamos. Nuo čia viskas ir prasideda. Keturi šeimos nariai tarsi dailininkai iš savo prisiminimų pradeda piešti mamos, žmonos paveikslą. Ir kiek daug visko atsiskleidžia, pasimato, kad nedelsiant jų istorijoje pradedi ieškoti panašumų savo aplinkoje.

Pradedi kelti sau retorinius klausimus, kurie kilo skaitant šią knygą. Kiek kartų per savo gyvenimą aš paklausiau savo Mamos kaip ji jaučiasi? Dažnai, bet ne kasdien. Kiek kartų per savo gyvenimą aš jaudinausi dėl jos? Kasdien, bet ne kiekvieną minutę. Kiek kartų per savo gyvenimą aš domėjausi jos sveikata? Per metus keletą kartų, bet ne tiek, kiek reikėtų. Kiek kartų ji rūpinosi manim per visą mano gyvenimą? Visus ištisus beveik trisdešimt ketverius metus ir net kelis kartus per dieną. Kiek kartų per mano gyvenimą ji sakė, kad viskas bus gerai? Mama tai darė, daro ir darys nuolatos. Kiek kartų per mano gyvenimą ji žinojo daugiau apie mane negu aš apie save? Mama tai žino kiekvieną savo gyvenimo milisekundę. Tokia ji, mano Mama. Tokia mama buvo ir Pak Sonjo. Mama auksas, kuri net ir savo pilkoje kasdienybėje žibėjo ir savo spindesiu apdalindavo savo artimuosius, kurie paskendę savo rūpesčiuose ir darbuose, nematė tokio svarbaus žmogaus savo gyvenime.

Skaitant šią nuogos motinystės slėpinių išpažinimą, kyla toks amžinas klausimas: kodėl mes žmones vertinti ir garbinti pradedame tada, kai jų netenkame? Toks jau tas gyvenimas, kad žmogus svarbus pasidaro tada, kai jis ne su mumis. Taip atsitiko, kad ir Pak Sonjo artimieji vertinti savo mamą ir žmoną pradėjo tuomet, kai ji pasirinko tokį kelią, kuris jiems buvo nesuprantamas ir nepriimtinas. Jie dar tikėjosi, kad ji sugrįš ir bus su jais kaip anksčiau. Ir tuomet kiekvienas iš jų pradėjo pasakoti savo atsiminimus apie ją, jų amžiną gyvenimo palydovę. Ir čia iš mažųjų gyvenimo prisiminimų ir jų nuotrupų, susidėlioja įstabus mamos paveikslas, tačiau tos mažos nuotrupos leidžia suprasti, kad jie beveik nepažinojo jos iki pat galo. Iki jos dingimo.

Baisu, kraupu, kai patys artimiausi žmonės apie tave tiek daug nežino, tu esi lyg nematomas šešėlis, retkarčiais sušmėžuojantis jų gyvenimo paunksmėje. O jie milžinai, užstojantys tau saulę, tavo gyvenimo saulėtekius ir saulėlydžius, bet tu susitaikai su tuo, o tavo besąlygiška meilė jiems – tai vilties spindulys, kuris šviečia tau kasdien einant duobėtu gyvenimo keliu. Bet savo gyvenimo kelią Pak Sonjo nusprendė pabaigti savaip, tokį, koks jai atrodė palankiausias.

Per daug nepasakojant knygos siužeto, palinkėčiau šią knygą perskaityti kiekvienam, nes ši knyga suvirpina iki sielos gelmių ne tik dėl pačios istorijos, bet ir dėl to, kad kaip kartais yra svarbu vertinti artimojo buvimą šalia mūsų, šiuo atveju mamos. Kiek daug kartais gyvenime mes nepadarome dėl savo mamos, kaip kartais mes tiesiog pamirštame ja pasirūpinti iš gerosios pusės, kaip kartais mes pralenkiame savo gimtuosius namus ir skubėdami kitur, į juos nenorime, negalime ar tiesiog pamirštame užsukti. Ši knyga tarsi priminimas, kokiais mes neturėtume būti savo artimiesiems, o ypatingai savo mamoms, kurios yra mūsų gyvenimo šviesuliai ir užuovėjos nuo žvarbių gyvenimo vėjų.

Todėl su šiuo įsimintinu širdžiai kūriniu, taip ir noris pasakyti: „Namai – toks keistas dalykas. Viskas, prie ko prisiliečia žmogaus rankos, ima dėvėtis, kartais netgi atrodo, kad jei per daug priartėji prie žmogaus, užsikreti jo nuodais, tačiau namai – ne. Net patys geriausi namai, jei tik žmogus nustoja juose lankytis, kaipmat sugriūva. Namai gyvena tik tada, jei žmonės juos glosto, trina, viduj stumdosi“. 

Shin Kyung-Sook „Prašau, pasirūpink mama“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2019 m., vert. Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. 

Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė. 

Leidinio paieška

Bet koks žodis Pavadinimas Autorius Suvestinis katalogas

Užsisakyti naujienlaiškį

Pageidavimai / atsiliepimai

Rekvizitai

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka

Savivaldybės biudžetinė įstaiga

Laisvės al. 57, LT-44305 Kaunas

Įmonės kodas: 290145360

El. p. info@kaunas.mvb.lt

Tel. (8 37) 22 63 22

© 2018 Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Visos teisės saugomos

Svetainė atnaujinta 2019-07-11