„Tą popietę jos pasidaro daug metų vyresnės. Ir tik vakare, kai lieka vienos savo kambario tamsoje, pabunda vaikiška baimė, – jos bijo vienatvės, bijo, kad nepasivaidentų mirusioji, bijo nežinomos ateities. Visi buvo susijaudinę ir pamiršo iškūrenti jų kambarį. Drebėdamos nuo šalčio, jos lenda į vieną lovą, tvirtai apsikabina laibomis vaikiškomis rankutėmis, liesais, dar nepražydusiais kūnais prisiglaudžia viena prie kitos, tarsi gelbėdamosi nuo baimės. <...> Jos apverkia jau ne panelę, ne tėvus, kurie dabar joms yra žuvę, jas pagavo siaubas, jos išsigando viso to, kas jų laukia tame nežinomame pasaulyje, į kurį šiandien pirmą kartą jos metė baugų žvilgsnį. Jos bijo gyvenimo, į kurį dabar žengia, paslaptingo ir grėsmingo gyvenimo, dunksančio priešais nelyginant tamsi giria, per kurią joms sunku pereiti. <...>“
Kaip labai galima pamilti, kad sektum paskui savo mylimąjį, nors jis tavęs nė neprisimena? „Ir iš to, kaip smalsiai ir susidomėjęs tu stebėjai mane, išsyk supratau, kad tu nepažinai manęs.“ Kaip toli nuves išdidumas, kai problemos sprendimo reikia čia ir dabar? „Valandėlę ji žiūrėjo į mane. Paskiau... o, aš negaliu, negaliu papasakoti, kaip tai buvo baisu... paskiau jos veido bruožai sustingo, o paskiau... paskiau ji nusikvatojo... su neapsakoma panieka nusikvatojo man tiesiai į akis... su tokia panieka, kuri sunaikino mane... ir kartu apsvaigino...“ Ar bet koks būdas yra pateisinamas, jei meilės vedinas? „Juk aš nemaniau, kad tu taip išsigąsi... aš tik norėjau susigrąžinti tave... priminti tau pareigą...“
Stefanas Zweigas, save laikęs tokių žmonių kaip Sigmundas Freudas, Albertas Einšteinas, Thomas Mannas, Hermannas Hesse draugu, rašė puikiai ir tai yra faktas (vien ko vertas „Širdies nerimas“), savo karjeros viršūnėje buvo vienas labiausiai verčiamų ir populiariausių autorių pasaulyje. Tačiau jo paties gyvenimas buvo tarsi amerikietiški kalneliai – santuokos ir skyrybos, meilė ir nuopoliai (Stefano Zweigo būsimos žmonos Friederike laiškai novelėje „Nepažįstamosios laiškas“ cituojami kone pažodžiui) ir pasitraukimas iš gyvenimo Hitleriui veržiantis į Vakarus.
„Nepažįstamosios laiškas“ – trumpi, tačiau giliausius žmogaus jausmus paliečiantys tekstai, ryškūs, dostojevskiški personažai ir laimės siekis jus lydės kiekviename skirsnyje, tad šis novelių rinkinys jums suteiks nepaprastai daug malonumo – iš knygos besiliejantis turtingas žodžių medus lėtiems, šviesiems vasaros vakarams, kai galima mažiau skubėti. Rekomenduoju!
Stefan Zweig „Nepažįstamosios laiškas“. Vilnius: Vaga, 2021, vert. Vytautas Petrauskas.
Apžvalgą parengė kultūrinės veiklos vadybininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
