„Melanino buvimas ar nebuvimas rainelėje lemia akių spalvą. Jei priekinėje dalyje daug melanino, akys rudos. Jei priekyje melanino nėra, akys mėlynos. Jei melanino yra nedaug, akys gali atrodyti žalios, šviesrudės ir įvairių panašių atspalvių, nelygu melanino kiekis ir išsidėstymas.
– O ką reiškia raudonos akys? – paklausiau.“
Pasiruoškite Samuelio Hilo, Semo Pragaro, velnio vaiko istorijai, kuri prasidėjo 1957-aisiais Kalifornijoje, kur labai lauktas ir mylimas gimė mažasis Semis. Hilų kūdikis iškart tapo vietos įžymybe, nes (pasak jo mamos) Dievo valia gimė raudonomis akimis. Ar galite įsivaizduoti tų laikų kontekstą? Jokio interneto, jokios informacijos apie šį reiškinį – tik daug smalsių akių ir įvairiausių, vienas už kitą šiurpesnių epitetų, apibūdinančių šį gamtos pokštą.
Laimei, Samuelis gimė ne tik itin religingoje, bet ir be galo palaikančioje šeimoje – jo mama įveiks ne vieną kliūti, kad tik sūnus patektų į katalikišką mokyklą, o dar daugiau trukdžių nugalės siekdama, kad Semas iš jos nebūtų pašalintas. Ponia Hil ne kartą tyliai verks, girdėdama, kad jos vaikas – vienišiausias mokykloje ir net laikomas atsilikusiu (!) vien dėl akių spalvos, bet nei ji, nei Semo tėtis niekad neleis jam jaustis kitokiu – raudonas akis jie visada traktuos kaip išskirtinumą gerąja prasme ir skatins vaiką siekti savo tikslų, nepaisant aplinkinių nuomonės.
Semas bus ujamas, skriaudžiamas ir žeminamas, tačiau nepaisant visko, išliks puikiu draugu vieninteliam juodaodžiui berniukui mieste, ramsčiu besiskiriančioje šeimoje kenčiančiai mergaitei ir net taps fantastišku akių gydytoju. Jis vyks į misijas ir gelbės ankančius trečiųjų šalių vaikus ir ten sutiks ypatingą mažylį, kuris privers suprasti, kad rudi akių lęšiai, po kuriais suaugęs slėpėsi Semas, tikrai nepadaro žmogaus laimingesniu.
Liūdnai linksma nuostabios šeimos istorija, kupina pasiaukojimo, dieviškumo ir tikros meilės – labai geras pasirinkimas Adventui, kai vis dažniau susimąstome ir persvarstome savo vertybes.
Robert Dugoni „Nepaprastas Semo Pragaro gyvenimas“. Vilnius: Alma littera, 2020, vert. Viktorija Uzėlaitė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.