„Ji buvo hapa, pusė, ne visa. Pusė sausainio, o kas tokio norės? Tačiau galiausiai įgavo vertingos patirties: išmoko nepuoselėti vilčių.“
1917-ieji. Havajai. Japono ir havajietės dukra Ruta Utagava gimė raupsuotųjų šeimoje, todėl motina buvo priversta mažylę atiduoti draugės globon, o ši mergaitę apgyvendino vaikų namuose, kuriuose panašaus likimo mažylių jau gyveno galybė. Havajiečiai noriai priimdavo į savo šeimas pamestinukus, bet tik ne tokius kaip Ruta – ji buvo tik pusiau havajietė, tad vilties rasti tikrus namus – su mama, tėčiu ir išsvajotu šunimi buvo itin nedidelė.
Tačiau vieną dieną į prieglaudą atvyko japonų šeima, kurios svajonė turėti dukrytę subliuško po paskutinio ponios Vatanabės gimdymo. Nepabūgę prakeiksmo ir pasmerkimo, kurį tais laikais atnešdavo į namus priimtas raupsuotasis, jie Rutai suteiks viską, ko maža mergaitė, grūdinta nuolatinių nusivylimų bei pagiežos ją palikusiems tėvams, gali trokšti.
Pono Vanatanabės broliui pakvietus jo šeimą įsikurti Kalifornijoje, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad idiliški planai taip greitai žlugs – japonai nebuvo itin gerbiama tauta Amerikoje, tačiau darbštūs ir sąžiningi darbininkai net sapnuose neregėjo getų ir uždarų stovyklų būtent jiems, vien todėl, kad jie esą atima dorų amerikiečių galimybę dirbti savo protėvių, baltųjų, žemes.
Net vėtyta ir mėtyta Rutos šeima neprarado savo stuburo – jie išliko vieningi ir kaip reta artimi. Ir staiga vienas laiškas viską pakeičia! Atsirado tikroji Rutos motina – suluošinta, tačiau gyva ir išsiilgusi savo dukros. Vėlgi šeimos paskatinta, ji leidžiasi į kelionę atgal į praeitį, kur tiek daug klausimų ir nuoskaudos liko giliai paslėpta.
Ši istorija nė iš tolo neprimena mūsų vaizduotėje išnyrančių nublizgintų paplūdimių bei gėlių girliandomis pasidabinusių vietinių, kurie dažniausiai asocijuojasi su žodžiu „Havajai“, bet knyga tikrai verta viso jai skirto laiko – nuo pradžios iki pat galo.
Alan Brennert „Molokajo salos dukra“. Vilnius: Alma littera, 2020, vert. Renata Valotkienė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.