Pasirinkite savo biblioteką
2020-05-07,      Naujienos

Knygos „Lizos butas“ apžvalga

Pakelkite rankas iš Jūsų tie, kurie jaučia nostalgiją savo vaikystei, jaunystei, buvusiai pirmuosius dešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Viena iš tokių būsiu ir aš, kuri mielai sugrįžtų į tuos laikus, kai skaniausia „kramtoškė“ buvo „Donaldas“, kai ledai buvo pardavinėjami kaušeliuose, limonadas iš aparato, rūbai tik su Mikimauzu, o kelionė į Gariūnus prilygo lyg kelionei svetur. Ir čia tik maža dalis to, ką greitai prisiminiau. Tačiau šiuolaikinė karta to nesupranta, kad mes vietoj kompiuterio ar planšetės iki išnaktų žaisdavome lauke ir pertrauką darydavome tik tada, kai mama per langą šaukdavo: „Valgyt!“. Norėdamas susitikti su draugais, nerašydavai jiems trumpųjų žinučių per mobilųjį telefoną, o tiesiog atsistodavai po langais ir garsiai šaukdavai vardu, kad išeitų į kiemą. Mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir visų šiuolaikinių technologijų tuo metu NEBUVO. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes mes, tuometinė karta, turėjome gražią vaikystę su savais draugais ir pačių sugalvotais žaidimais. Toks buvo laikmetis su savom „perestroikom“ ir „pribambasais“. Todėl knygos, kuriose rašoma apie tuos laikus, man yra tarsi seno, apdulkėjusio prisiminimų albumo atvertimas ir grįžimas mintimis į tai, kas tuomet vyko.

Ir štai dar vienas to laikmečio įrodymas yra lietuvių autorės Vaivos Rykštaitės knyga „Lizos butas“, kuri nukelia į tuos metus, kuomet gyvenimas atgavus Lietuvos nepriklausomybę tiesiog kunkuliuote kunkuliavo. Ir tai vyko ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Kauno senamiestyje. Vos panirusi į šią knygą visom esybėm ir galimybėm, pasijutau lyg dalyvaučiau nuostabioje kelionėje laiku. Ir štai vos tik pradedu skaityti, mane aplanko keistas paradoksas: aš dabar gyvenu Kaune, Šiaurės prospekte, kaip ir pagrindinė veikėja Gintarė tuometiniais laikais. Po tokio sutapimo supratau, jog tai ženklas, kad šią istoriją reikia skaityti čia ir dabar.

Nepaisant visų nostalgiškų prisiminimų, ši knyga dar pažeria ir gerą puokštę humoro, tad skaitysite ne tik gyvendami prisiminimais, bet ir skaniai besijuokdami. Kad ir kaip norėčiau daugiau papasakoti apie šią knygą, bet vien dėl įdomumo negaliu atskleisti visų jos „perliukų“, nes tuomet paprasčiausiai bus neįdomu skaityti. Tačiau norintys, bet dvejojantys skaityti ar ne, trumpai papasakosiu, ko šioje istorijoje galima tikėtis.

Atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais, kuomet klestėte klestėjo mafija, spekuliantai veždavo importines prekes, prasidėjo kapitalizmo laikai. Tuo laikmečiu augo Gintarė – maža mergaitė, kuri labai norėjo dėvėti suknelę su Mikimauzu, tačiau mama ją rengė „Ritės“ fabriko megztiniu bei sijonu, kurį iš darbo nelegaliai parnešė močiutė. Gintarė augo sename ir tamsiame Kauno senamiesčio bute, kuris tarsi jungia visus knygos veikėjus ir pergyventus laikotarpius į bendrą visumą. Nuo ko kilo knygos pavadinimas „Lizos butas“? Kuo svajoja užaugusi būti Gintarė? Kokius pėdsakus bute palieka kiekvienas naujas vyras, su kuriuo gyvena Gintarės mama? Atsakymus ir pamąstymus rasite šioje istorijoje.

Man, kaip skaitytojai, įdomiausia buvo matyti Gintarės virsmą iš mažos mergaitės į paauglę, iš paauglės į merginą to laikmečio kontekste. Vyko lyg savotiškas stebėjimas, kaip laikas keičia žmones, jų mąstymą, poelgius. Atrodo, kad skaitai ir pats pradedi tapatintis su knygų herojais, prisimeni vienus kitus praeities fragmentus. Nežinau, bet perskaičius apėmė toks jausmas, kad visi aprašomi dalykai šioje knygoje lyg buvo kažkur giliai paslėpti dulkėti, kol autorė ištraukė juos į dienos šviesą ir vėl privertė prisiminti tai, kuo tuo metu gyvenome, ką jautėme ir mąstėme. Toks savotiškas kūrinys, kuris dvelkia palaiminga nostalgija ir optimizmu, bet kuriame neapsieinama ir be savos patirties. Todėl tikiu, kad skaitydami šią knygą atrasite ir dalelę savęs, savo artimos aplinkos.

Kam galėčiau rekomenduoti šią knygą? Turbūt labiausiai tiktų tiems skaitytojams, kurie mėgsta istorines keliones laiku. Drįsčiau teigti, kad šią knygą galėtų skaityti kiekvienas, nes tai gyvas ir tikras liudijimas to, ką mes išgyvenome, matėme bei patyrėme savo kailiu. Knyga taip pat turėtų patikti ir tam skaitytojų ratui, kurie mėgsta kūriniuose stebėti, matyti kaip kinta žmogus jam augant socialiniame kontekste. Patiko man ši knyga, kurią perskaičius vėl norisi padėti atgal į knygų lentyną, su pažadu dažniau nuvalyti dulkes nuo jos paviršiaus ir savo prisiminimų, vis dažniau atsiverčiant to meto nuotraukų albumus ir leisti bent akimirkai paklaidžioti vaikystės kiemais, paauglystės pakampiais. Linkiu tą padaryti ir Jums. Na ir pabaigai, užvertus paskutinį knygos puslapį, viskam apibūdinti tinka labai graži autorės citata iš šios knygos: „Atmintis – kaip aktorė, trokštanti atlikti net jai nepriklausančius vaidmenis. O tada žiūrinėja, kaip ten kas atrodė, kol galiausiai ir pati patiki, kad buvo – viskas taip ir buvo“. 

Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2020. 

Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė. 

Leidinio paieška

Bet koks žodis Pavadinimas Autorius Suvestinis katalogas

Užsisakyti naujienlaiškį

Pageidavimai / atsiliepimai

Rekvizitai

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka

Savivaldybės biudžetinė įstaiga

Laisvės al. 57, LT-44305 Kaunas

Įmonės kodas: 290145360

El. p. info@kaunas.mvb.lt

Tel. (8 37) 22 63 22

© 2018 Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Visos teisės saugomos

Svetainė atnaujinta 2020-09-25