„2014 metais, kai Kim Džijongė išėjo iš kompanijos, viena iš penkių ištekėjusių Korėjos Respublikos moterų mesdavo darbą dėl vestuvių, nėštumo, gimdymo, mažamečių vaikų priežiūros ir ugdymo. Korėjos moterų dalyvavimas ekonominėje veikloje prieš ir po gimdymo labai žymiai sumažėja, ja užsiima 63,8 procento 20–29 metų moterų, 30–39 gyvenimo metais šis skaičius nukrinta iki 58 procentų, o po 40 metų vėl pakyla iki 66,7 procento.“
Visiškai atsitiktinai į rankas pakliuvusi knyga įtraukė ir nepaleido iki paskutinio puslapio – niekaip negalėjau suvokti KAIP taip gali būti šiais, moterų emancipacijos ir feminizmo laikais. KAIP šių laikų visuomenėje dar gali būti gajus moters tik kaip namų šeimininkės modelis, kodėl siekiant rasti darbą reikia įrodinėti savo galimybes gerokai labiau, nei tai darytų vyrai, o gavus poziciją nekvestionuoti netolygaus darbo užmokesčio.
Kim Džijongė gimė 1982-aisiais. Lyg ir visai neseniai, tačiau Korėjos Respublikoje tuomet gimusi antra iš eilės dukra vis dar buvo priežastis atsiprašinėti tėvų ir uošvių (ką ir darė Kim Džijongės mama). Mergaitė, kuri nebus šeimos ramstis, o greičiau tik išlaidos ir papildomas vargas jei netyčia dėvės per trumpą sijoną, mokysis per toli esančioje akademijoje ir važinės autobusais (!!!) arba šaudys akimis ir šypsosis visiems iš eilės. Juk jei mergina bus užpulta ir užtrauks šeimai gėdą, tai ar ne pati kalta?
Cho Nam-joo – buvusi televizijos laidų scenaristė, rašytoja su savo statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremtu romanu debiutavo 2016-aisiais, kai Pietų Korėjoje kilo didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga. Palietusi temas, kurios lyg šios buvo tabu, ji sulaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir be galo stipraus palaikymo. Moterys skaitė tarsi savo istoriją ir iš šono regėjo save – dirbančią juodus darbus, kad išsilavinimą gautų brolis; atiduodančią geriausią kąsnį šeimos vyrams; bijančią pagimdyti mergaitę; studijuojančią tai, kas leis „laisviau auginti vaikus“; klausančią komentarų, kaip šiais, automatinių skalbyklių laikais, drįsta skųstis sunkia buitimi.
„Kim Džijongė pasijuto taip, lyg krūtinė būtų prisipildžiusi snaigių. Lyg visko pertekusi, bet tuo pat metu kažko stokojanti – jauku, bet žvarboka. Pagalvojo, kad reikia gyventi taip, kaip sakė vaikinas: kad nebūtų sunku, skaudu, nepavargstant, ir, kaip skatino mama, – varyti kaktomuša.“
Nuostabi knyga kiekvienam – ir gūdžius moterų diskriminavimo laikus prisimenantiems, ir tiems, kuriems atrodo, kad kitur žolė žalesnė.
Cho Nam-joo „Kim Džijongė, gimusi 1982“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2021, vert. Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.
Apžvalgą parengė kultūrinės veiklos vadybininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
