Noriu su jumis pasidžiaugti, kad pamažu sugrįžtu prie detektyvų ir trilerių skaitymo. Pastaruosius keletą metų išvis nenorėjau jų skaityti, o šiemet pasitaikius progai juos su didžiausiu malonumu vis „ryte praryju" keliais prisėdimais. Tačiau dažnai pastebiu, kad prisiekę detektyvų ir trilerių mylėtojai yra linkę kritikuoti tuos skaitytojus, kurie tokių knygų per metus skaito labai mažai. Ir tik vienas kitas supranta, kad visų skoniai yra skirtingi ir vienodų nuomonių nebūna. Taip ir su Alice Feeney knygomis: vieni mėgsta jos romanus ir su nekantrumu laukia naujų, o kitiems tiesiog nepatinka pats rašymo stilius. Tačiau naujausias jos romanas „Jo ir jos“ man labai patiko, todėl apie jį šį kartą ir noriu pakalbėti.
Psichologinių trilerių aš per daug nesirenku. Tiesiog skaitau tai, kas dažniausiai papuola po ranka arba kas tuo metu yra „ant bangos“. Kol kiti liaupsina Alice Feeney knygą „Kartais aš meluoju“, pažintį su šia autore pradėjau nuo paskutinio jos romano. Pažiūrėjus į knygos viršelį, kažkodėl man kvepia ką tik nupjauta žole, bet ne psichologiniu trileriu. Tik vėliau pamačius virvės motyvus, supranti, kad rašytoja kaip reikiant ruošiasi patampyti skaitytojo nervus. Prisipažinsiu, kad perskaičiusi knygos anotaciją, nelikau ja sužavėta, nes turinys kaip visada skelbė įprastą žinutę skaitytojui: kažkas kažką nužudė ir kas dabar čia kaltas?
Žinot tą jausmą, kai atsisėdi žiūrėti labai gerą filmą su didžiuliu dubeniu spragėsių rankose ir nejauti kaip greitai juos valgai? Čia lygiai tas pats: atsiverčiau vieną, antrą, trečią puslapį ir po geros valandos – jau įveikta pusė knygos. Kol vaikas miega pietų miego, mintyse prašai, kad dar pamiegotų bent pusvalandį, nes knygoje „verda“ toks įdomumas, kad spirgėte spirgu kaip noriu sužinoti tolimesnę eigą. Tikiuosi, kad jau supratote, jog knyga yra labai įtraukianti ir kiekvieno skyriaus pabaigoje paliekanti užuominą, kurią norisi kuo greičiau įminti ir pagaliau sužinoti kūrinio kulminaciją. Nors aš šios knygos galvosūkį išsprendžiau perskaičiusi vos trečdalį, bet tai nė kiek nesumažino malonumo ją perskaityti iki galo. Nežinau, ar pajusite didelį susidomėjimą iš trumpos knygos anotacijos, bet visgi norisi supažindinti su tuo, kas joje įdomaus ir painaus vyksta.
Ana Endrius turi viską, ko norėjo. Beveik. Ji sunkiai dirbo, kad taptų pagrindine BBC pietų meto žinių laidos vedėja, karjera jai buvo svarbiau už draugus, šeimą ir dabar jau buvusį vyrą. Paprašyta apžvelgti žmogžudystę Blakdaune – mieguistame provincijos miestelyje, kuriame užaugo, – Ana netrykšta noru ten vykti. Tačiau paaiškėjus, kad auka yra viena iš vaikystės draugių, ji nebegali iš Blakdauno išvažiuoti. Netrukus pasidaro akivaizdu, kad Ana ne tik rengia reportažus apie nusikaltimą, ji sukasi pačiame jo centre su savo buvusiu vyru priešaky. Neveltui yra sakoma, kad kiekvienoje istorijoje yra dvi pusės: tavo ir mano, mūsų ir jų, jo ir jos. O tai reiškia, kad kažkas visada meluoja. Kas?
Skaniai man šitas trileris susiskaitė, kad knygai pasibaigus, pati sau galvojau, koks galėtų būti tolimesnis jos tęsinys. Tačiau bala nematė, užteks ir tiek. Šiam romanui aš tikrai nepagailėjau penkių žvaigždučių ne dėl siužeto, bet dėl autorės išmonės, pateikiant skaitytojui tik svarbiausius faktus ir duodant mažas užuominas, tačiau nutylint visą esmę. Atrodo, kad jau tikrai žinai ir tuoj nuteisi tą, kuris padarė nusikaltimą ir tik bac sakinys skyriaus gale, apverčiantis viską aukštyn kojom ir vėl priverčiantis ieškot kito įtariamojo. Be galo įdomu dar ir tai, kad viskas yra pasakojama Anos, Džeko ir žudiko lūpomis. Nors man ilgai kankintis nereikėjo, sužinant, kas yra kaltas, bet labai patiko stebėti, kaip yra maustomi ne tik knygos veikėjai, bet šiuo atveju ir skaitytojai. Po šio intriguojančio romano užsimaniau perskaityti ir kitas Alice Feeney knygas, nes noriu pati įsitikinti, kuri iš trijų knygų visgi yra pati geriausia.
Kadangi detektyvų ir trilerių gerbėjai kuo puikiausiai žino šią autorę, tad belieka jos naujausią romaną „Jo ir jos“ rekomenduoti norintiems paįvairinti savo skaitomų knygų meniu tokiu psichologiniu trileriu, kuriame gausu mįslių ir galvosūkių, skatinančių skaitytoją spėlioti iki pat pabaigos. Tikiu, kad nenusivilsite, nes tikrai gausite intriguojantį siužetą, gerai praleistą laiką, galbūt ir lengvą azartą, norint kuo greičiau sužinoti kulminaciją. Na ir kūriniui apibendrinti, iš knygos konteksto „išplaukusi“ labai teisinga mintis: „Kartais mūsų prisiminimai įsirėmina iš naujo ir atskleidžia dailesnį praeities paveikslą, tokį, į kurį atsigrįžus nebe taip baisu. Kartais tenka užtapyti ant viršaus ir apsimesti, kad neprisimeni, kas slypi po apačia“.
Alice Feeney „Jo ir jos“. Vilnius: BALTO, 2020, vert. Nomeda Berkuvienė.
Apžvalgą parengė Jurgita Čepaitė, tinklaraščio Mamos Pelėdos Užrašai autorė.
