Perskaičiusi Aldonos Ruseckaitės knygą „Padai pilni vinių“. Ėmiau galvoti apie savo pačios gyvenimą. Salomėja Nėris mirė, kai man buvo treji metukai. Taigi kita karta. Ir vis dėlto.
Iki septynerių metų augau kaime, tiksliau, vienkiemyje, įsikibusi į Bobutės sijoną. Bobutė, mano mamos mama, buvo labai religinga, o čia dar pokaris, vežimai į Sibirą, kolektyvizacija, tai maldoms ir ašaroms nebuvo nei galo, nei krašto. Mokėjau visas maldas, litanijas mintinai. Bobutės kaimynės susirinkdavo vakarais pasimelsti. Aš buvau penkerių šešerių metų šviesiaplaukė našlaitė. Tai gal todėl, kad Dievulis geriau išgirstų, pastatydavo mane ant kėdės, ir aš vesdavau rožinį ar litaniją. Tikėjimas, katalikybės idėjos man buvo įskiepytos nuo mažų dienų.
Mokykla padarė savo. Jau apie penkioliktus savo gyvenimo metus nei malda, nei bažnyčia man nebe labai rūpėjo. Vieną dieną, parėjusi iš mokyklos, kurioje tuo metu mokėmės Darvino evoliucijos teoriją, pradėjau Bobutei aiškinti, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Bobutė, mano išmintingoji moteris, apkabino mane per pečius ir verkdama pasakė: „Tu man gali sakyti, ką tik nori, mano įsitikinimų nepakeisi, bet prašau nekalbėti apie tai mažesniems už save, neįtikinėk jų, kad Dievo nėra, nes tai didžiausia nuodėmė.“ Man labai pagailo Bobutės. Nenorėdama jos skaudinti, daugiau niekada gyvenime nekalbėjau apie Dievo nebuvimą.
Susituokiau bažnyčioje, nes labai verkdama ji to prašė. Nesulaukus mūsų iniciatyvos, ji pakrikštijo ir mūsų vaikus. Atėjus laikui, juos pradėjo rengti Pirmajai komunijai. Aš palikau vaikus pasisvečiuoti pas Bobutę, o po savaitės atvažiavusi aplankyti, sulaukiau Bobutės priekaištų, kad anūkai jos neklauso ir nesimoko poterių.
Tada pasiėmiau dvi savaites atostogų ir pradėjau kartu su vaikais studijuoti katekizmą. Kai skaičiau, kaip reikia atlikti išpažintį ir suvesti su sąžine sąskaitas, mano atmintyje atgimė vaikystė. Tada aš karštai meldžiausi ir tikėjausi Dievo pagalbos savo vaikiškiems reikalams spręsti. Iki ašarų buvo graudu. Mano vaikai nesuprato, kodėl aš verkiu. Dabar žinau, kad tai buvo atgailos ašaros. Aš pamažu grįžau prie Dievo ir iki šiol, dėkodama už gyvenimą, atsiprašinėju už savo paklydimus.
Na, o mokykloje buvome įtikinėjami, kad komunizmo idėjos yra teisingiausios ir pažangiausios, kad tik komunistinė sistema nugalės kapitalizmą visame pasaulyje. Salomėja Nėris buvo pristatoma kaip komunizmo vėliavnešė, kaip Tarybų Lietuvos patriotė, kuri žinojo, kad Lietuvai Tarybų Sąjungos sudėtyje bus saugiau. Per lietuvių kalbos brandos egzaminą rašiau rašinį apie poetę ir baigiau taip: „ Lietuvos ateitį mes siejame su komunizmu“. Taigi tikėjau ir Salomėja Nėrimi, ir komunizmu, ir nė nepagalvojau, kad Lietuva gali būti nepriklausoma valstybė.
Šiandien žinau, kad Lietuvoje ir tuomet buvo plataus akiračio žmonių, kurie tikėjo ir veikė galimais ir negalimais būdais šalyje ir užsienyje, kad Lietuva būtų laisva.
Dėkoju likimui, kad sulaukiau Atgimimo ir Nepriklausomos Lietuvos laikų. Jei Salomėja Nėris būtų dar gyvenusi, ji taip pat būtų atsivertusi, nes baigdama savo trumpą gyvenimą, ji jau grįžo prie Dievo, bet nebeturėjo laiko gyventi. Gaila. Ji tikrai buvo didžiai talentinga poetė. Už jos gražiausias eiles aš ją gerbiu ir vertinu.
Niekas nenugyvename gyvenimo nė karto nesuklydę.
Stefanija Chreptavičienė
