Eglės Jesulaitytės tekstilės ir tapybos paroda
Šioje parodoje atskleidžiamas etnografijos ryšys su istorija, laiko tėkme, žmogaus likimu, jo ir aplinkos, atmosferos santykis. Žmogus tarsi inkliuzas gamtos toliuose – laiko horizonte.
Pakėlę akis į dangų, išvysime šimtus, o gal ir tūkstančius žvaigždžių... Bent jau taip atrodo. Tačiau kiek išties žvaigždžių galima iš žemės matyti plika akimi, be jokių papildomų priemonių?
Taip persipina žemės galimybės su dangaus beribiškumu.
Gal daugybėje skiaučių, o gal vientiso audinio gabale, įmanoma įsiūti meilę ir tiesą, kaip brangiausią inkliuzą, ar paslėptą ašarą, ar žėrintį brangakmenį. Ir teskleidžia tikėjimo grožį, teskelbia Dievo Kūrinijos didybę ir Jo begalinį džiaugsmą visiems.
Gali būti, kad man tai per sunkus uždavinys, bet jaučiu, kad be kūrybinių, laisvų minčių neišgyvenčiau. Kurti ir kovoti už laisvę visada dera – tai neša vaisių jei ne tuoj pat, tai kada nors vėliau, nenuspėjamais būdais.
O gal, tai Rojaus sodas, bet kur jis yra, kaip jį rasti. Kas paaiškins, atsakys – ar tai geografija, ar fizika, o gal metafizika.
Minties greičiu iš dangaus į žemę keliauja dienos ir darbai. Šimtmečiai – tik blyksniai Dievo ir Žmogaus sąmonėje, trapia būtimi persmelkta esmė už galimybių ribos, išskaidrinanti dienas, palengvinanti naktis.
Audinys – paveikslas, kaip ir poezija, daina dažnai išreiškia paslaptingas temas, – tai atsakas į skaudų likimą, bandymas rasti blogio įveiką, gyvenimo karūną.
