Adelės mama palikdavo ją vieną viešbučio kambaryje kelioms dienoms, prisakydama nieko neįsileisti. To jausmo, kai slepiesi po lova, laukdamas brangiausio pasaulyje žmogaus, ji niekada nepamirš. Tokio šalčio ir ilgesio ji jau nesugebės nuslopinti.
Dabar Adelė dirba žurnaliste, turi sėkmingą ir ją dievinantį vyrą bei sūnų. Iš pažiūros svajonių gyvenimas ramiai teka Paryžiaus žibintų fone, tačiau šalia šio nugludinto vaizdo egzistuoja kita Adelė – vyrų ieškanti, save žaloti ir kankinti leidžianti moteris, kurios netenkina drungni jausmai ir potyriai – slepiamas telefonas, kompiuteris bei ilgėliausias meilužių sąrašas. Vyrai, besikeičiantys kaip kaleidoskopas – viršininkas, kolega, šeimos draugas... Vienos nakties prėskas nuotykis arba savaitėmis gydomi sumušimai ir vėl tas tuštumas širdyje. Priesakai sau, kad tai buvo paskutinis kartas, kad ji niekad nebepaliks verkiančio sūnaus auklei, kad ji bus padori ir tinkama žmona savo dieną naktį dirbančiam vyrui.
Adelės sutuoktinis Rišaras niekad nebuvo didelių aistrų kamuojamas žmogus. Pats augo šeimoje, kurioje tėvas gyveno dvigubą gyvenimą, o mama stoiškai saugojo šeimą dėl žmonių akių ir vaikų laimės. Jis beprotiškai daug mokėsi ir dirbo, o sutikęs savo svajonių moterį norėjo jai duoti viską, ką tik galėjo – saugią ateitį ir jaukius namus, tačiau niekad neatvėrė savo širdies, niekad nepaklausė „ar tu dar svajoji apie jūrą“? Rišaras dievino sūnų, svajojo apie šeimos pagausėjimą ir kūrė planus keltis į provinciją, kur tikėjosi ramesnio ir saugesnio – svajonių gyvenimo savo šeimai.
Deja, Adelės paslaptys netruks išaiškėti – netikėtai mažylio Liusjeno rastas slaptasis motinos telefonas patenka Rišarui į rankas, o kur dar į duris netikėtai pasibeldusi šeimos draugė, prašanti vaduoti jos vyrą nuo Adelės pinklių. Jis nesmurtavo ir net iš namų jos neišvarė – prisakė kuo greičiau pakuotis daiktus, tikėdamas, kad šią ligą sugebės įveikti – nuolatinė kontrolė, pinigų ribojimas, netikėti patikrinimai ir audringo gyvenimo pėdsakų kūne ieškojimas taps šios šeimos kasdienybe. Gyvenimas provincijoje Rišarui neteiks tiek malonumo, kiek jis tikėjosi, o Adelė jausis visiškai tuščia, nes monotoniškas namų šeimininkės gyvenimas – ne jai. Net geriausia draugė Lorana negalės suprasti, kodėl ši tekėjo. Kodėl leidosi mamos įtikinama, kad tai bus geriausia partija jai? Mamos, kuri puikiai matė, kokia yra jos dukra, nes pati tokia buvo – neatrasta, nesuprasta, neišmylėta. „Tu neverta Rišaro“, – tepasakys ji per tėvo laidotuves. Laidotuves žmogaus, kurį Adelė be galo mylėjo, bet nesuprato.
„Leila Slimani renkasi temas, kurių kiti imtis nedrįsta“. Ši knyga neabejotinai jus sukrės, įtrauks ir nepaleis iki paskutinio puslapio – garantuoju.
Leïla Slimani „Žmogėdros sode“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, vert. Violeta Tauragienė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
