Jei pirmieji trys knygos puslapiai jūsų neatbaidys, tuomet šis (vėlgi nepatogus ir sukrečiantis) Leïlos Slimani romanas jūsų jau nebepaleis.
Jauna, niekuo neišsiskirianti šeima, du mažamečiai vaikai, nuolat dirbantis tėtis ir parkas–namai–parduotuvė ratu besisukanti mama, buvusi perspektyvi teisininkė. Mažas butukas, erdvės stoka ir kasdieniai rūpesčiai tampa ne tik ne tik barnių objektu, bet ir priežastimi, kodėl ši šeima nusprendžia ieškoti auklės.
Luiza nusileidžia lyg iš dangaus – nešina geriausiomis rekomendacijomis, neaikštinga mažutė moterėlė, turinti jau suaugusią dukrą ir daug meilės, kurią norėtų atiduoti mažiesiems Milai ir Adanui. Vaikai netrunka ja susižavėti, o ir skeptiškieji tėvai, nedrąsiai įsileidę nepažįstamąją į savo namus, netrunka atsipalaiduoti. Miriam ir Polis leidžia sau nerti stačia galva į darbus, naujus projektus, organizuoti vakarienes su draugais bei planuoti keliones – fėjai prilygstanti auklė sugebėjo ne tik neatpažįstamai pakeisti namų interjerą, bet ir gamina taip, kad visi lieka apstulbę. Niekad nepavargstanti, vaikams nieko neatsakanti – tikrų tikriausias stebuklas, o ne auklė.
Dabar įsivaizduokite auklę, kurią gyvenimas mėtė ir vėtė, jos dukra būdama dar vaikas galėjo kone užsimerkusi pakeisti sauskelnes aibei namie lakstančių mažylių, kuriuos prižiūrėjo Luiza. Nuolat skundus rašantis bedarbis vyras, negalintis pakęsti net žmonos balso... Nenuostabu, kad šeimoms, į kurias patekdavo, ši moteris atiduodavo visą save. Ji puikiai pritapo Miriam ir Polio namuose, be galo pamilo vaikus, nuolatiniai viršvalandžiai, galybė darbų jai nebuvo kliūtis – priešingai, ji mielai šeimos namuose būtų likusi ir savaitgaliais, nes rodėsi, kad jos gali prireikti. O kai šeima, suplanavusi atostogas, pasikvietė Luizą vykti kartu, ši pasijuto pagaliau įvertinta. Štai ko jai nuolat trūko – tikrų namų, kuriuose be jos niekas nevyksta pakankamai gerai. Tačiau debesys ima tvenktis virš auklės galvos – ją pasiveja senos vyro skolos, būsto savininkas veja ją iš namų, o kai kurie jos sprendimai auklėjant vaikus ir įrodinėjant savo tiesas, ima nebepatikti Miriam ir Poliui – jie ne tik nebeplanuoja atostogų su aukle, bet net kavos kartu išgerti nebekviečia, liaujasi kartoję kokia nuostabi ir be galo reikalingi ji yra šiems namams, o slapti šnabždesiai taip pat nieko gero nežada.
Luiza netruks susikurti fantaziją, kad šeimai reikalingas trečias vaikas – tarsi garantas, kad ji bus nuolat reikalinga ir neatskiriama šios šeimos dalis. Tačiau, kad gimtų trečiasis, turi nebelikti vyresniųjų...
Leïla Slimani „Lopšinė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016, vert. Violeta Tauragienė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.
