Chloja – nelaiminga, vyro palikta moteris, kuri neturi kur dėtis, o aplinkinių kartojami paguodos žodžiai jai nė kiek nepadeda. Jei ne vaikai... kas žino... Pjeras – jos uošvis, šeimos duondavys ir galva, tačiau niekad daugiau nei dviejų sakinių vienu ypu neištardavęs vyras čiumpa Chloją ir anūkes ir patraukia senos sodybos link. Ten, nekūrenamoje troboje, atgims ne tik Chlojos, bet ir Pjero prisiminimai.
Vėlią naktį virtuvėje Pjeras vienintelei Chlojai atskleis tai, ką taip ilgai slėpė – dvigubas gyvenimas, mylimos moterys ir sprendimai sprendimai sprendimai. Ar galima pasiduoti naujai užplūdusiems jausmams, aukojant saugų šeimos židinį? Ar išlaikyti šeimą dėl žmonių akių yra tikrai pats tinkamiausias sprendimas? Ar tokioje šeimoje užaugę vaikai tikrai bus dėkingi nelaimingiems, kenčiantiems, nutylintiems tėvams? Kokias šeimas sukurs jie patys?
Paradoksas, kad pats apgaudinėdamas žmoną ir nuolat pažadais tikrąją gyvenimo meilę penėdamas Pjeras nesijaučia esąs labai neteisus, veikiau nepalankių aplinkybių auka, kuriam sunku pasirinkti. Tačiau sužinojęs, kad jo ilgametę sekretorę dėl kitos moters paliko jos vyras, užverda pykčiu, nes kaip taip galima?! Tai jis priėmė kaip ženklą nepalikti šeimos ir atsižadėti tikrosios meilės. Tampa tikru darboholiku, neriančiu stačia galva į sėkmingus ir ne itin projektus, kad tik kuo mažiaus laiko reikėtų praleisti akistatoje su nusivylusia, teisybę žinančia, bet per daug išdidžia, kad keltų isteriją, žmona bei savo sąžine.
Sukluso Pjeras tik tada, kai sūnus jam pasakė esąs nelaimingas ir norįs skirtis. Pakankamai sąžiningas sprendimas, tiesa? Skaudus ir kankinantis, bet teisingas. Chloja su mergaitėmis atsigaus ir galės kurti naują, šviesesnę ateitį – be apsimetinėjimo ir nuoskaudų.
„Aš mylėjau“ – antroji Annos Gavaldos (vienos populiariausių Prancūzijos rašytojų) knyga, kupina prancūziško subtilumo, lengvos ironijos ir „tikrojo mūsų gyvenimo“ atvaizdavimo. Apie save, apie gyvenimą, kurio negyvenai ir apie tai, ką iš tikrųjų praradai – lengvas desertas, pavasarėjantiems vakarams.
Anna Gavalda „Aš mylėjau“. Vilnius: Baltos lankos, 2004, vert. Agnė Ranonytė.
Apžvalgą parengė vyresn. bibliotekininkė Simona Montvidaitė-Dirmienė.