Įkūrimas

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos centrinės viešosios bibliotekos kūrimosi etapai

XX a. pradžioje Vakarų Europoje savivaldos institucijos pradėjo steigti ir išlaikyti viešąsias bibliotekas. 1919 m. Lietuvos Respublikoje priimtas savivaldos įstatymas, kuriame nurodyta, kad savivaldybės „[…] steigia ir laiko mokyklas, knygynus, skaityklas, muziejus, teatrus ir kitas švietimo ir meno įstaigas […]“. 1922 m. lapkričio 18 d. Kaune savo veiklą pradėjo Vinco Ruzgo įsteigtas pedagoginis muziejus ir biblioteka-skaitykla, kuri tuo metu vadinosi Centrinė mokytojų skaitykla ir buvo įsikūrusi Laisvės al. 12 (dabar 24). Ši biblioteka-skaitykla yra Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos pirmtakė.

Kaunas, Laisvės al. 24

1925 m. balandžio 24 d. adresu Laisvės al. 48 buvo atidaryta Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos biblioteka-skaitykla. Nuo pat įsteigimo ji buvo dažnai keliama iš vienų patalpų į kitas.

Kaunas, Laisvės alėja 48 (dabar 72)

1930 m. biblioteka buvo perkelta į nuošalesnę vietą – Kanto ir Nemuno gatvių kampą (Ugniagesių rūmai). Po 10 metų ji vėl kėlėsi į naujas patalpas tuometinėje Ugniagesių g. 4 (dabar J. Gruodžio g.). Prasidėjus karui biblioteka vėl buvo gražinta į Kanto ir Nemuno g. kampą. Ten ji veikė iki 1944 m., kol rugpjūčio 3 d. vokiečių aviacijos antskrydžio metu buvo sunaikinti bibliotekos fondai. Jai teko persikelti į buvusius žydų banko rūmus Laisvės al. 76, bet vėlgi – neilgam. Dėl prastos pastato būklės biblioteka negalėjo ten ilgai veikti. Vietinėje spaudoje buvo rašoma apie ketinimus statyti modernius bibliotekos rūmus, tačiau tai ir išliko tik ketinimais. Biblioteka buvo įkurdinta Senamiestyje, tuometinėje Banaičio g. 10 (dabar – A. Mapu g.). Neilgai trukus ji vėl perkeliama, šįkart į K. Donelaičio g. 46,

Kaunas, K. Donelaičio g. 46 (dabar 76)

paskui – į Kęstučio g. 19,

Kaunas, Kęstučio g. 19

o vėliau – į K. Donelaičio g. 13.

Kaunas, K. Donelaičio g. 13

Po ilgų „klajonių“ po Kauno centrą biblioteka pagaliau, 1960 m., įsikūrė adresu Laisvės al. 57 ir tęsia savo veiklą iki šiol.

Kaunas, Laisvės al. 57

Kol biblioteka keliavo iš vienos vietos į kitą, šis pastatas „gyveno“ savo gyvenimą. Laisvės al. 57 / S. Daukanto g.17 esantį pastatą 1865 m. pasistatė žydų tautybės pirklys Dovydas Ritenbergas. Tai buvo mūrinis, stambus, reprezentatyvios išvaizdos, dviejų aukštų nuomojamas namas. Pirmame aukšte tilpo 6 krautuvės, antrame – du prabangūs butai. Po puse namo tęsėsi skliautu dengtas rūsys. Pirmą kartą namas buvo pertvarkytas 1872 m., kai keistos pirmojo aukšto fasadų angos. 1897 m. mirus D. Ritenbergui šį nekilnojamą turtą paveldėjo jo vaikai – trys sūnūs ir duktė. Sklypas padalintas pusiau – rytinė pusė su kampiniu namu atiteko Arieliui ir Šeinai, o vakarinė – Bereliui ir Gileliui. Arielis ir Šeina Ritenbergai nusprendė statyti dar vieną nuomojamą namą palei S. Daukanto g. Dar iki tėvo mirties, 1896 m., ten buvo sumūryta siaura dviaukštė dalis iki įvažiavimo į kiemą angos. 1898 m. pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą sumūrytas dviaukštis korpusas Daukanto g. 15, nors projekte buvo numatyta statyti triaukštį namą. Žemutinis aukštas buvo skirtas parduotuvėms, o viršutinis – gyvenamas. Tad D. Ritenbergo šeimai priklausė visas pastatų kompleksas, apimantis S. Daukanto g. 15 ir 17, Laisvės al. 57 ir 59 (pastatas neišlikęs) esančius pastatus. Dėl patogios geografinės padėties Ritenbergų namai buvo paklausūs nuomininkams.

XIX a. II pusėje, savo veiklos aušroje, viename iš Ritenbergams priklausiančių pastatų buvo įsikūrusi Kauno skaitymo mėgėjų draugijos (KSMD) biblioteka. Erdviose patalpose stovėjo patogios knygų lentynos ir kiti baldai. Draugijai priklausę pastatas, kuriame įsikūrusi skaitykla, bei S. Daukanto g. 15, S. Daukanto g. 17 ir Laisvės al. 57 adresus atitinkantys pastatai. Vėliau skaityklą papuošė poeto Aleksandro Puškino biustas bei kitų rašytojų portretai. XX a. pradžioje draugiją užklupus finansiniams sunkumams, tapo sunku išlaikyti nuomojamas patalpas. Tad 1904 m ji priėmė pasiūlymą be nuomos mokesčio persikelti į kitas patalpas Laisvės alėjoje.

Laisvės al. 57 pastato viršutinis aukštas buvo tinkamas nuomotis įstaigoms. XX a. pradžioje čia veikė S. Ignatjevos aštuonklasė mergaičių gimnazija (užėmė 9 patalpas). Namo pirmame aukšte buvo įsikūrusios keturios krautuvės ir keli butai. 1922 m. Arielio ir Šeinos Ritenbergų valdą nusipirko Jono ir Juozo Vailokaičių valdomas Lietuvos ūkio bankas, kurio kontora įsikūrė šiame kampiniame pastate. Šis bankas buvo didžiausias Lietuvoje lietuviško kapitalo bankas (daug bankų tarpukario Lietuvoje priklausė žydams, vokiečiams). Jis kreditavo Lietuvos įmones, o banko pelnas likdavo Lietuvoje, kai tuo tarpu užsienio kapitalo bankų pelnas išplaukdavo į užsienį. Tuo pat metu, kai čia įsikūrė Ūkio bankas, namo korpusas palei S. Daukanto g. buvo naudojamas studentų bendrabučiui. Pastato pirmame aukšte 1925 m. gyveno politikas Leonas Bistras. 1934-1936 m. pagal architekto Arno Funko projektą dar kartą pertvarkytos pirmo aukšto vitrinos, o 1937 m., po gaisro Laisvės al. pastate, antro aukšto langams suteikta pusiau apskritų arkų forma.

1934–1936 m. pagal architekto Arno Funko projektą dar kartą pertvarkytos pirmo aukšto vitrinos, o 1937 m., po gaisro Laisvės al. pastate,  atnaujintas vidus ir antro aukšto langams suteikta pusiau apskritų arkų forma. Ši rekonstrukcija smarkiai pakeitė kampinio namo išvaizdą. 1941 m. nacionalizavus Ūkio banko turtą, Laisvės al. 57 įrengta didelė „Marginių“ parduotuvė, kuri priklausė liaudies meno ir namų pramonės rėmimo bendrovei. 1960 m. į kampinio namo antrą aukštą atsikėlė Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos biblioteka. Dar kartą pastatas rekonstruotas XX a. paskutinį dešimtmetį: pakeltas stogas, mansardoje įrengtos patalpos, sumūryti nauji neoistoriniai frontonai. Per visą savo gyvavimą Laisvės al. 57 pastatas išlaikė savo pirminę ir istoriškai susiklosčiusią paskirtį – gyvenamoji, komercinė.