„Pietinia kronikas“ yra pirmasis Rimanto Kmitos romanas ir pirmasis toks romanas Lietuvoje – parašytas ne bendrine kalba, o Šiaulių krašto šnekta. Knygoje aprašytas 90-ųjų gyvenimas, preciziškai ir gyvai perteikta tuometinė subkultūra, pažįstama ne tik šiauliečiams, tačiau ir visiems tą laiką išgyvenusiems lietuviams.
Knygų klube svarstėme, kokia šios knygos pagrindinė tema. Ar tai 90-ųjų gyvenimas, transliuojantis keistas, šiandien nelabai priimtinas vertybės ir autoritetus? Žinoma, kad kyla noras lyginti tuometinius ir šiandieninius įpročius, o jaunesnįjį skaitytoją galbūt stebintų požiūris į kultūrą, pinigus, ekonomiką, laisvę nuo technologijų, vyrų bei moterų tarpusavio santykius, seksualumą ir seksualinį priekabiavimą. Svarbus ir kalbos akcentas. R. Kmita sako, kad mintis rašyti tokia kalba kilo iš šveicarų rašytojų įvairiais dialektais rašomos literatūros, kurios vieną autorių jis vertė į lietuvių kalbą. Tikslių vertimų būti negalėjo, nes nėra tokių žodynų, tad teko ieškoti atitikmenų šiaulietiškoje (R. Kmita gimė ir užaugo Šiauliuose) šnekoje*. Visgi, pasitaikė skaitytojų, kuriems kažkiek sutrukdė šitokia kalba, svarstau, gal net nebūtinai Šiaulių, labiau – žargonas (ablavūchas, stopudovai), slengas ir visa kita. Tačiau kitiems tai visiškai nemaišė. Ar netgi priešingai, nes aš tai pagavau tą slengą ir norėjosi taip ir kalbėti pačiai, mąstėsi pietiniakronišku ritmu.
Tačiau kai kas knygoje slypi už kalbos – pokytis, kuris ištinka bręstant žmogui, patiriant aplinkos įtaką, diktuojamą santykių su artimaisiais ar patinkančiaisiais. Knyga yra apie nepastovumą, apie pasakymą „ir tai praeis“, kai atrodo, kad viską jau žinai ir supranti, apie pokyčius, kurie ateina su kintamaisiais: laiku, aplinka arba paties savivoka. Apie pokyčius, kaip rezultatą. Tai knyga apie augantį žmogų, ne vien tik fiziškai. Tai ir identiteto ieškojimas, atrandama poezija, menas, muzika ir popkultūra bei giliau. Priberta ir pamąstymo perliukų, intelektualių palyginimų, reikšmių, tokių, kaip dulsinėja arba frigidiška. Tekste sodru ironijos, saviironijos, pasitaiko ir užlėptų ar atvirų moralų, kurie paaiškina skaitytojams situacijos absurdiškumą. Galiausiai pilna užuominų į tai, kad literatūra yra visai gerai, naudinga ir gal net įdomu: knygų skaitymas ar turinys ir siejamas su sportu, ir veikia kaip merginų viliojimo būdais, ir sufleruojama lengva (ne)mokyklinė analizė, kuria gyvena/negyvena gimnazistai. Ir kai pamąstai, tai tas veikėjas Rimas visai ne koks „kaimietis“ nuo pat pradžių, o „treningai“ yra stereotipas mūsų galvose. Todėl knyga yra tikra originals.
Rimantas Kmita. Pietinia kronikas. Tyto alba, 2016. 368 p.
Apžvalgą parengė Agnė Cesiulė
* apie vertimus R.Kmita pasakojo interviu portale „Kultūrpolis“, 2014-12-01, autorių kalbino Akvilė Eglinskaitė.